Centralizuotas šildymas – sovietmečio palikimas ar ateities technologija?

Centralizuotas šildymas daugeliui vis dar asocijuojasi su sovietmečiu statytais daugiabučiais ir nerimą kiekvieną žiemą keliančiomis sąskaitomis, tačiau, pasak VILNIUS TECH Pastatų energetikos katedros docento dr. Artur Rogožos, toks požiūris nebeatspindi šiuolaikinių technologijų galimybių. Ateityje namus galėtų šildyti ne tik katilinėse pagaminta šiluma, bet ir perteklinė energija, kuri šiandien išleidžiama į aplinką, tačiau pati centralizuoto šilumos tiekimo sistema turės keistis.

Reklama

Sovietmečio palikimas gali tapti modernus

Lietuvoje centralizuoto šilumos tiekimo (CŠT) sistemos masiškai plėtotos sovietmečiu, kai sparčiai augančiuose miestuose kilo dideli daugiabučių rajonai. Tačiau, pasak VILNIUS TECH eksperto, infrastruktūros atsiradimo istorijos nereikėtų painioti su šiandieninėmis jos galimybėmis.

„Bene geriausias to įrodymas yra Šiaurės Europos šalys, kurios laikomos pasaulinėmis centralizuoto šildymo lyderėmis. Danijoje, Švedijoje ir Suomijoje reikšminga miestų gyventojų dalis šildoma būtent centralizuotai. Šios valstybės CŠT vertina ne kaip praeities reliktą, o kaip modernų aprūpinimo šiluma būdą, leidžiantį efektyviai panaudoti įvairius vietinius ir atsinaujinančius energijos išteklius“, – sako doc. dr. A. Rogoža.

Per pastaruosius 10-15 metų Lietuvos šilumos sektorių labiausiai pakeitė biokuro plėtra, leidusi sumažinti priklausomybę nuo importuojamų gamtinių dujų ir sustiprinti energetinį saugumą. Tačiau dabar, anot mokslininko, prasideda kitas modernizavimo etapas.

„Jei anksčiau svarbiausias uždavinys buvo iškastinio kuro mažinimas, dabar daugiausiai dėmesio skiriama efektyvumo didinimui, išmaniųjų technologijų diegimui ir naujų energijos šaltinių integracijai. Ateities CŠT sistemose svarbų vaidmenį atliks įvairių tipų šilumos siurbliai, perteklinė šiluma ir šilumos saugyklos“, – aiškina mokslininkas.

Sąskaitos vis dar kelia nerimą

Nors Lietuva daug investavo į biokuro naudojimą, šildymo išlaidos gyventojams išlieka aktuali problema. Kodėl modernėjanti infrastruktūra nebūtinai reiškia mažas sąskaitas?

Doc. dr. A. Rogoža atkreipia dėmesį, kad biokuro plėtra nebuvo skirta vien šilumos kainai mažinti. Ji padėjo sumažinti ir kainų svyravimus, padidinti konkurenciją ir energetinį saugumą. Be to, šilumos kainą lemia ne tik kuras, bet ir investicijos į infrastruktūrą, tinklų priežiūra, elektros energijos bei kitos sąnaudos. Vis dėlto, galutinė sąskaita priklauso ne tik nuo šilumos kainos, bet ir nuo to, kiek jos sunaudoja konkretus pastatas.

„Net ir sumažėjus šilumos kaštams, prastos energetinės būklės pastatas gali sunaudoti du ar net tris kartus daugiau šilumos nei kokybiškai renovuotas“, – pabrėžia VILNIUS TECH docentas.

Pasak jo, didžiausi šilumos taupymo rezervai šiandien slypi būtent pastatuose. Tačiau nerenovuotų daugiabučių problema yra platesnė nei vien didesnės gyventojų išlaidos – jie taip pat stabdo visos šilumos tiekimo sistemos modernizavimą.

Senesnių pastatų šildymo sistemoms dažnai reikalingas aukštesnės temperatūros vanduo. Dėl to šilumos tiekėjams tenka palaikyti aukštesnę temperatūrą tinkluose, o tai didina šilumos nuostolius ir apsunkina naujų technologijų integravimą.

„Galima sakyti, kad ateities CŠT sistema ir pastatų renovacija yra neatsiejami procesai. Kuo efektyvesni bus pastatai, tuo daugiau galimybių atsivers pereiti prie pažangesnių, mažesnės temperatūros ir klimatui neutralių šilumos tiekimo sistemų“, – teigia mokslininkas.

Namus galės šildyti perteklinė šiluma

Vienas įdomiausių centralizuoto šildymo ateities pokyčių – galimybė panaudoti šilumą, kuri šiandien dažnai tiesiog išleidžiama į aplinką. Duomenų centrai, prekybos centrai, gamyklos, nuotekų valyklos ir šaldymo įrenginiai savo veikloje išskiria perteklinę šilumą, kurią, užuot leidus jai išsisklaidyti aplinkoje, galima surinkti ir panaudoti pastatams šildyti.

„Viena svarbiausių šiuolaikinio CŠT tendencijų yra ne naujų kuro rūšių paieška, o gebėjimas panaudoti šilumą, kuri tiesiog išmetama į aplinką“, – sako doc. dr. A. Rogoža.

Tam gali būti pasitelkiami didelės galios šilumos siurbliai, kurie pakelia surinktos žemos temperatūros šilumos temperatūrą iki reikalingos šilumos tiekimo tinklui. Ši technologija taip pat leidžia panaudoti aplinkoje esančią energiją, pavyzdžiui, iš vandens telkinių.

Tokie sprendimai jau taikomi Europos šalyse, o projektai vystomi ir Lietuvoje. Vienas jų – Telecentro ir AB „Miesto gijos“ vystomas projektas Vilniuje, kuriuo numatyta duomenų centro serverių išskiriamą šilumą perduoti į miesto centralizuoto šilumos tiekimo tinklą.

Anot mokslininko, ateityje didelės galios šilumos siurbliai galėtų tapti vienu pagrindinių šilumos gamybos šaltinių, panašiai kaip biokuras. Tai leistų mažinti deginamo kuro poreikį, o šalčiausiomis žiemos dienomis biokuro katilai, kogeneracinės elektrinės ir rezerviniai pajėgumai išliktų svarbūs.

„Ateityje gali susidaryti situacija, kai nemaža dalis miestui reikalingos šilumos bus gaminama ne katilinėse, o surenkama iš kasdienių ekonominių veiklų. Visa tai dar kartą įrodo didelį CŠT pranašumą urbanizuotose vietovėse“, – teigia ekspertas.

Kodėl ateities technologijos dar netapo kasdienybe?

Jeigu daugelis šių technologijų jau egzistuoja, kas trukdo jas plačiau diegti Lietuvoje? Doc. dr. A. Rogoža pirmiausia išskiria dideles pradines investicijas. Nors naujos technologijos ilgainiui gali sumažinti šilumos gamybos sąnaudas, jų įrengimas reikalauja nemažo kapitalo, o investicijos turi būti ekonomiškai priimtinos vartotojams.

Kitas iššūkis – pastatų būklė ir būtinybė pritaikyti šilumos tinklus prie kintančio energijos poreikio. Renovacija mažina šilumos suvartojimą, todėl ateities sistemos turės gebėti efektyviai veikti ir esant mažesnėms apkrovoms.

Ne mažiau svarbus skirtingų sektorių bendradarbiavimas. Norint panaudoti, pavyzdžiui, prekybos centro perteklinę šilumą, neužtenka vien įrengti tinkamą technologiją – reikia suderinti infrastruktūrą, verslo modelį, ilgalaikes sutartis ir reguliavimo sąlygas.

„Technologiškai tai iš dalies jau įmanoma, tačiau organizaciniai ir ekonominiai klausimai neretai tampa didesniu iššūkiu nei pats įrengimas. Taigi, svarbiausias uždavinys – ne tik diegti pavienes technologijas, bet ir suderinti jas į vieną efektyviai veikiančią sistemą“, – pažymi mokslininkas.

Svarbiausia bus ne pagaminti, o išmaniai panaudoti šilumą

Kaip ateityje keisis Lietuvos miestų šildymas? Pasak VILNIUS TECH docento, centralizuotas šilumos tiekimas išliks svarbia miestų energetikos infrastruktūros dalimi, tačiau pati sistema gerokai skirsis nuo tos, kurią pažįstame šiandien. Jis įsitikinęs – 2050 m. būtent CŠT sistemos šildys miestus.

Jo teigimu, ateities šilumos tinkluose bus naudojama daugiau skirtingų energijos šaltinių, o jų veiklą vis labiau lems skaitmenizacija ir išmanus valdymas. Šilumos saugyklos padės geriau suderinti jos gamybą ir vartojimą, o išmanesnės sistemos leis lanksčiau reaguoti į kintantį poreikį.

„CŠT sistema taps lankstesnė ir išmanesnė – ji labiau primins energetinę platformą, gebančią sujungti ir efektyviai valdyti įvairius energijos šaltinius bei gaminančius šilumos vartotojus“, – prognozuoja doc. dr. A. Rogoža.

Toks modelis, anot jo, leistų geriau panaudoti vietinius energijos išteklius, sumažinti priklausomybę nuo kuro kainų svyravimų ir užtikrinti stabilesnes šildymo kainas gyventojams.