Europos žalioji pramonė prieš Kiniją: ar įmanoma konkuruoti be subsidijų?

Europos žaliosios pramonės konkurencingumas tapo ne tik ekonomikos, bet ir geopolitinio saugumo klausimu. Didelė priklausomybė nuo Kinijos tiekiamų žaliavų ir technologijų verčia Europos Sąjungą (ES) ieškoti balanso tarp laisvosios rinkos principų ir būtinybės išlaikyti strateginius gamybos pajėgumus Senajame žemyne. Pastaruoju metu vis garsiau keliamas klausimas, ar rinkos apsaugos ir esamų paramos priemonių pakaks, kad žalioji pramonė Europoje išliktų konkurencinga.

Reklama

Kinijos teikiamos didžiulės valstybės subsidijos pramonei dirbtinai mažina jos produkcijos kainas ir ES dažnai vertinamos kaip nesąžininga konkurencija. Tuo tarpu ES parama verslui yra nuosaikesnė – vietoj tiesioginių dotacijų čia dažniau taikomos paskolos ir finansinės rizikos pasidalijimas.

Reaguodama į didėjančią konkurenciją, ES diegia rinkos apsaugos priemones ir stiprina „Made in Europe“ iniciatyvą. Šia politikos priemone siekiama didinti europietiškų technologijų paklausą, pritraukti investicijas į vietos gamybą ir sumažinti strateginę priklausomybę nuo Kinijos.

„ES turi įvairių paramos instrumentų verslui, tačiau jiems trūksta masto ir greičio. Norint konkuruoti su Kinija reikia ne tik finansinės paramos, bet ir stipresnės bendros Europos pramonės politikos, greitesnių sprendimų, mažesnės reguliacinės naštos ir palankesnių sąlygų investicijoms į žaliąją gamybą“, – teigia Žaliųjų finansų instituto (ŽFI) l.e.p. vadovė Ingrida Lašinskienė.

Didžiausios ES konkurencingumo problemos

Europos žaliosios pramonės konkurencingumą riboja keli tarpusavyje susiję veiksniai. Tarp svarbiausių – gamybos kaštai, reguliacinė našta ir nepakankamos investicijos į energijos efektyvumą. Pasak ŽFI atstovės, ypač svarbi išlieka energijos kaina.

Pašnekovės teigimu, nors biurokratijos mažinimo ES jau imasi, kita ilgalaikė grėsmė slypi demografijoje ir darbo rinkoje.

„Didelė biurokratinė našta – viena dažniausiai minimų Europos konkurencingumą mažinančių problemų. Būtent į biurokratinės naštos mažinimą, reguliavimo paprastinimą ir vienodinimą nukreipta didžioji dalis dabartinės Europos Komisijos veiklų ir iniciatyvų. Visgi ilguoju laikotarpiu tikrai didesnę riziką Europos konkurencingumui kelia darbuotojų produktyvumas, kuris pastebimai atsilieka nuo JAV rodiklių, ir šis atotrūkis didėja. Europa yra senstantis žemynas, taigi kuo toliau, tuo labiau tinkamos darbo jėgos klausimai kels iššūkių Europos konkurencingumui“, – sako I. Lašinskienė.

Priklausomybė nuo žaliavų

Dar viena rimta Europos konkurencingumo problema, ypač konkuruojant su Kinija, yra priklausomybė nuo svarbiausiųjų žaliavų. ES didžiąją dalį švariai pramonei reikalingų žaliavų importuoja būtent iš šios šalies. Tai ne tik kainos ir konkurencingumo, bet ir strateginės autonomijos klausimas, nes tiekimo sutrikimai gali paveikti Europos pramonę.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas ir europinės verslo organizacijos „BusinessEurope“ viceprezidentas Vidmantas Janulevičius teigia, kad dalį strateginių žaliavų ir gamybos pajėgumų būtina išlaikyti Europoje ne tik dėl konkurencingumo, bet ir dėl geopolitinio saugumo. Jo teigimu, su šia problema šiandien susiduria ne tik ES, bet ir JAV.

„Pavyzdžiui, šiandien Europoje visai nėra silicio gamyklų ir viską importuojame iš Kinijos. Silicis naudojamas ne tik atsinaujinančiojoje energetikoje, bet ir mikroschemų gamyboje – kaip puslaidininkis. Mes neturime šios žaliavos gamybos, nes ji iš esmės persikėlė į Kiniją. Tas pats yra su kaupimo sistemomis, baterijomis, nuo kurių priklauso labai didelė dalis gynybos pramonės, energetinės infrastruktūros ir daugelio kitų sričių“, – dėsto V. Janulevičius.

Jo įsitikinimu, 30–40 proc. visos atsinaujinančiajai energetikai reikalingos produkcijos turėtų būti pagaminama Europoje. Tai būtų savotiškas saugiklis. Likusią dalį, apie 60–70 proc., galėtų tiekti trečiosios šalys. Svarbiausia, pasak pašnekovo, kad Europoje būtų išlaikyta visa gamybos grandinė, o priklausomybė nuo išorės tiekėjų netaptų per didelė.

„Todėl remti dalį žaliavų gamybos Europoje yra būtina. Mes nežinome, kada Kinija gali sugalvoti nutraukti žaliavų tiekimą Europai ir mes tada liktume išvis be nieko – ir be žaliavų, ir be galutinio produkto. Tai būtina tam, kad neatsidurtume aklavietėje. Būtina turėti savo gamybos nuo žaliavos iki galutinio produkto tam, kad tiesiog mūsų nešokdintų“, – priduria pramonės atstovas.

Žaliajai pramonei reikės investicijų

Europos žaliosios pramonės stiprinimas reikalauja didelių investicijų, tačiau kartu kyla klausimas, kiek Europa pasirengusi investuoti, kad galėtų konkuruoti su Kinijos gamintojais. Vis dėlto, pasak I. Lašinskienės, išlaidos turėtų būti vertinamos kaip investicijos į Europos ekonomikos ir valstybės atsparumą.

„ES žaliosios pramonės stiprinimas būtinas siekiant didinti Europos atsparumą tiekimo grandinių trukdžiams, geopolitinėms turbulencijoms ir mažinti priklausomybę nuo žaliavų“, – teigia ŽFI atstovė.

Jos teigimu, viešasis finansavimas ypač svarbus žaliosios ir žiedinės pramonės bei dekarbonizacijos projektams, kurių atsipirkimo laikotarpis dažnai yra ilgesnis. Valstybė, prisiimdama dalį rizikos, gali pritraukti ir privatų kapitalą, o investicijos ilgainiui gali atsipirkti per ekonomikos augimą.

„Made in Europe“ – galimybė ir Lietuvai

Šalia švariųjų technologijų, kita strategiškai svarbi „Made in Europe“ sritis – antrinių žaliavų atgavimas ir perdirbimas, kur Lietuva jau turi apčiuopiamų pranašumų.
Pasak ŽFI vadovės, viena iš galimų krypčių – svarbiausiųjų žaliavų atgavimas iš atliekų.
„Lietuva Europai tikrai turi ką pasiūlyti. Turime tiek pakankamai kvalifikuotos, inžinerinį išsilavinimą turinčios darbo jėgos, tiek sėkmingų patirčių. Lietuva turi potencialo tapti Europos svarbiausiųjų žaliavų atgavimo iš atliekų lydere“, – teigia I. Lašinskienė.
Kaip vieną iš pavyzdžių ji nurodo automobilių atliekų tvarkymo sektorių. Į Lietuvą automobiliai importuojami ardymui, o šalyje taip pat pastatyta pirmoji tauriųjų metalų atgavimo iš katalizatorių gamykla. Pasak ekspertės, Lietuva turi potencialo šioje srityje konkuruoti visos Europos mastu.