Baritonas Steponas Zonys: „Margučiais su žmona daušimės lauko terasoje“

Operos solistą Steponą Zonį žiūrovai prieš prasidedant visuotiniam karantinui LNOBT scenoje girdėjo dažnai: vasarį jis buvo Astlėjus Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ premjeriniuose spektakliuose, kovą – Pingas Giacomo Puccini operoje „Turandot“.

Reklama

Dabar teatro scena stovi tamsi ir tuščia. Pratęsiamas karantinas spektaklius iš repertuaro braukia vieną po kito, o būsimiems pasirodymams baritonas savarankiškai ruošiasi namuose. Tuo pačiu dar ir remonto darbais užsiimti spėja…

Kaip atrodo Jūsų dabartinė dienotvarkė? Kokiems pomėgiams ir darbams skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?

Diena prasideda kaip ir anksčiau: pasidarau kavos ir pradedu repetuoti. Skirtumas toks, kad tai vyksta namuose prie pianino, o ne teatre. Niekas nežino, ar gegužės pradžioje numatyti Jules’io Massenet operos „Manon“ spektakliai įvyks, tačiau De Bretinji partija, su kuria turėjau debiutuoti šiame pastatyme, vis tiek liks mano repertuare. Taip pat pamažu ruošiuosi neapibrėžtos ateities debiutams: Onegino partijai iš Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, Rodrigo partijai iš Giuseppe’s Verdi operos „Don Karlas“… Kadangi gyvenu nuosavame name – aplink nėra kaimynų, kurie triukšmu galėtų skųstis.

Be to, per karantiną atsirado daugiau laiko ir namo priežiūrai! Anksčiau jo labai trūkdavo, o dabar tai šen, tai ten vis kažką pakrapštau. Žmonos džiaugsmui netgi remontui namuose ryžausi, nes jau netrukus laukiame šeimos pagausėjimo…

Ar randate laiko skaityti knygas, stebėti spektaklių bei koncertų įrašus?

Pastaruoju metu skaičiau rusų klasikus: tik praėjus premjeriniams Sergejaus Prokofjevo operos „Lošėjas“ spektakliams radau laiko ramiai perskaityti Fiodoro Dostojevskio „Lošėją“. O kadangi mokausi Onegino partiją, perskaičiau ir Aleksandro Puškino „Eugenijų Oneginą“.

Dažnai žiūrime ir garsių užsienio teatrų operų pastatymus, kurių dabar internetinėje erdvėje gausu. Ypač Niujorko „Metropolitan Opera“ pastatymus.

Reklama

Ar atidžiai sekate intensyvų pandemijos naujienų srautą? O gal priešingai – stengiatės nuo jo atsiriboti? 

Seku žinias, bet stengiamės panikai nepasiduoti. Aišku, ėmėmės visų įmanomų atsargumo priemonių: pirkinius planuojame iš anksto, jais apsirūpiname kartą per savaitę. O daugumą remonto priemonių buvau pasirengęs iš anksto, nors kuo toliau, tuo dažniau ima kažko ir pritrūksta…

Kaip manote, ar pandemijai atsitraukus žmonės drąsiai lankys kultūros renginius? O gal įskiepytą susibūrimų baimę jausime gerokai ilgiau? 

Dirbu teatre, todėl tikiuosi, kad žmonės bus pasiilgę kultūrinių renginių ir gyvo bendravimo. Nes aš pats užsidaręs namuose jaučiuosi kaip surakintas. Norisi eiti, bendrauti su žmonėmis ir turėti atgalinį ryšį.

Kaip įsivaizduojate dieną, kai Lietuvoje bus atšauktas visuotinis karantinas? Ką tuomet padarysite pirmiausiai?

Pirmiausiai nuvažiuosiu į „Senukų“ prekybos centrą ir susipirksiu viską, ko trūksta remontui! Nes pirkti pačiupinėjus, apžiūrėjus ir įvertinus visai kas kita nei internetu…

Kaip jūsų šventes pakeis karantinas? Kur ir su kuo prie stalo daušite margučius?

Velykas švęsime tik artimiausių žmonių rate, nesusibursime į didelę kompaniją kaip įprastai. Margučiais daušimės su žmona lauko terasoje, kuri gelbsti mus viso karantino metu. Kepsime ką nors skanaus ant grilio ir mėgausimės pavasariniu oru. Šiemet visus sveikinsime vaizdo skambučiais ir stengsimės, kad virusai nesugadintų geros nuotaikos…

Kokie būtų jūsų velykiniai linkėjimai teatro žiūrovams, kolegoms ir… pačiam sau?

Linkiu visiems susikaupti ir pakentėti, kad daugiau vieniems nereiktų švęsti jokių švenčių. Tik būdami vieningi įveiksime šį virusą. Visiems stiprių margučių ir kuo platesnių šypsenų!