G. Verbickaitė: trumpesnė darbo savaitė, ilgesnės atostogos arba ko galime pasimokyti iš H. Fordo ir Nyderlandų

Gintarė Verbickaitė, asociacijos „Unicorns Lithuania“ vadovė 

Reklama

4 darbo dienų savaitė, o gal ilgesnės kasmetinės atostogos – tokias, pripažinkime, didelei visuomenės daliai patrauklias idėjas svarsto vis dar nesuformuota Vyriausybė. Abiem atvejais, siūlymai grindžiami kitų šalių praktika ir siekiu rūpintis darbuotojais. 

Jei idėjos remiamos įvairiais kontekstais, siūlau trumpesnę darbo savaitę apsvarstyti ir iš istorinės perspektyvos. Dabartinis 5 dienų standartas tokiu visada nebuvo – jis norma tapo tik po pramonės perversmo. Istorijos vadovėliuose daugelis skaitėme apie industrializacijos laikotarpiu gamyklose engiamus darbuotojus, dirbusius po 6 ar net 7 dienas per savaitę bent po 12 val. kasdien. Taip pat apie Henrį Fordą, vieną pirmųjų JAV savo darbuotojams leidusių dirbti 40 valandų per savaitę ir tapusį dabar įprastos darbo savaitės pradininku. 

Sumaniam verslininkui tai padaryti leido ne kas kita, o technologinė pažanga. 1913 m. H. Fordas savo gamyklose įdiegė konvejerinę surinkimo liniją, kurį darbo našumą pagerino kelis kartus. Tačiau jis iškart nepuolė darbuotojams siūlyti dviejų laisvadienių – iki šio sprendimo praėjo daugiau nei dešimtmetis. 

Per jį H. Fordas toliau diegė inovacijas, gamyklų procesai buvo maksimaliai mechanizuoti, detalės – standartizuotos, o atsargų valdymo sistemos – patobulintos. Galiausiai, jis padidino atlyginimus, kad pritrauktų geriausius specialistus, ir pagerino sąlygas pačiose darbo vietose. Darbo savaitę H. Fordas sutrumpino tik trečiame dešimtmetyje, po to, kai tai galėjo padaryti neprarasdamas konkurencingumo, nemažindamas atlyginimų ir pelno. 

Sutrumpintos darbo savaitės šalininkai argumentuoja, kad dabar išgyvename panašią transformaciją, kuri įvyko XIX-XX a. sandūroje – dirbtinis intelektas, robotizacija esą taip pat didina darbo našumą, perima dalį darbuotojų funkcijų, tad jie likusį laisvą laiką galėtų išnaudoti šeimai bei laisvalaikiui. 

Nors mintis teisinga, tačiau ji – deja, dar ne apie mus. Lietuva tebėra žemos ir žemos vidutinės pridėtinės vertės šalis. Be to, mūsų produktyvumo rodiklis siekia tik kiek daugiau nei 80 proc. ES vidurkio. 

Kalbant apie technologijų įsisavinimą, taip pat nesame tarp lyderių. Lietuvos verslas pagal dirbtinio intelekto įrankių naudojimą tarp ES šalių rikiuojasi šeštoje vietoje nuo galo – „Eurostat“ duomenimis, pernai vos dešimtadalis įmonių naudojo juos savo veikloje. Šalies viešajame sektoriuje situacija ne geresnė – vos prieš kelias savaites Valstybės kontrolė pranešė, kad nors dirbtinis intelektas galėtų sutaupyti iki 30 proc. darbo laiko, juo naudojasi tik 15 proc. šalies institucijų. 

Nuo kitų narių atsiliekame ir atlyginimų dydžiais. 2024 m. lietuviai vidutiniškai uždirbo beveik 50 proc. mažiau nei ES vidurkis, o pagal perkamąją atlyginimo galią – vidutiniokų lygio taip pat nesiekiame. Taigi, kol kas neatitinkame visais pjūviais konkurencingos ES valstybės kriterijų. 

Kodėl kitose šalyse jau dabar dirbama trumpiau? 

Nors 4 darbo dienų savaitės tema nėra nauja, pastaruoju laiku diskusijas apie ją atgaivino „Eurostat“ paskelbti duomenys, rodantys, kad olandai jau dabar dirba vidutiniškai tik apie 32 val. per savaitę. Nenuostabu, kad įkvepiančios antraštės paskatino pasigauti šią idėją kaip sektiną pavyzdį. Kodėl atostogos ne visada suveikia?

Vis tik reikėtų prisiminti, kad Nyderlanduose toks darbo organizavimo pokytis įvyko palaipsniui, be valstybės įsikišimo ir turint stiprią ekonomiką. Nyderlandai ES užima trečią vietą pagal BVP vienam gyventojui – 48,9 tūkst. eurų, t. y. gerokai viršija vidurkį (37,6 tūkst. eurų). Be to, šalies vidutinis atlyginimas yra vienas didžiausių tarp narių, o ir produktyvumo rodiklis perkopia ES vidurkį. Kitaip sakant – Nyderlandai paprasčiausiai gali sau tai leisti. 

Tad argumentacija sekti kitų pavyzdžiu, šiek tiek primena skurdžiaus mentalitetą ir siekį gyventi ne pagal savo išgales. Pavyzdžiui, kas mėnesį daugiau nei pusę atlyginimo paskirti automobilio lizingo išmokoms, tačiau neturėti santaupų. Vien todėl, kad kaimynas tokį turi ir visai nesvarstant, kad jis galbūt yra keliais dešimtmečiais vyresnis, įdėjo daugiau pastangų į savo išsilavinimą, kantriai kūrė karjerą ar verslą ir tik tada įsigijo prabangųjį automobilį. Kelionė į Kopenhagą Hanso Christiano Anderseno pėdomis

Šioje vietoje verta aptarti ir planus peržiūrėti kasmetinių atostogų trukmę, nes kitos šalys turi jų daugiau. Tokių tikrai yra, tačiau remiantis Europos užimtumo tarnybų tinklo EURES duomenimis, Lietuva iš bendro ES paveikslo neišsiskiria – 20 darbo dienų kasmet taip pat ilsisi daugiau nei pusė šalių narių. 

Tuo tarpu pagal valstybinių švenčių skaičių beveik lyderiaujame – jų turime 16, kai kitos ES šalys – nuo 11 iki 15. Svarbu prisiminti, kad viena nedarbo diena mūsų šalies ekonomikai kainuoja per 100 mln. eurų nesurenkamų mokesčių. O jei jau lyginamės su kitomis šalimis, galime žvilgtelėti į Daniją, kuri nuo pernai atsisakė vienos anksčiau turėtos valstybinės šventės – taip siekiant paskatinti ekonomikos augimą ir surinkti papildomų pajamų gynybos išlaidoms. 3 patarimai verslui, norinčiam žengti tvarumo keliu

Netinkamas laikas, netinkami prioritetai 

Nors ir norėtųsi, tačiau šiandien Lietuva negali sau leisti gyventi ne pagal kišenę ir be pastangų leisti sau tai, ką turi kaimynai Vakaruose, net jei mums nerūpėtų tarptautinis konkurencingumas ir rytdienos gerovę sutiktume aukoti dėl socialinių patogumų. To negalime sau leisti vien dėl to, kad iš Rytų pusės turime kitus kaimynus nei turi olandai. 

Šių dienų geopolitiniame kontekste konkurencingumo kėlimas tampa būtinybe, o ne pasirinkimu. Tik tvariai auganti, aukštos pridėtinės vertės ekonomika, orientuota į eksportą, galės užtikrinti Lietuvos atsparumą. Tokiu būdu galėsime patenkinti tiek šalies gynybos, tiek piliečių socialinius poreikius. 

Vienas esminių konkurencingumo veiksnių – technologijų plėtra ir inovacijų skatinimas. Ir tai yra ne tik Lietuvos, bet ir viso regiono realybė. Metų pradžioje Europos komisijos pristatytoje strateginėje iniciatyvoje „EU Competitiveness Compass“ kaip vienas svarbiausių tikslų buvo išskirtas inovacijų atotrūkio mažinimas. Mario Draghi ataskaitoje taip pat akcentuojama, kad Europoje per lėtai atsiranda ir auga inovatyvūs startuoliai, o jų prieiga prie kapitalo yra per menka. 

Tad norėdami pasivyti ir pralenkti ES darbo našumo, atlyginimų ir galiausiai laisvadienių vidurkius, turėtume ne žvalgytis į kitų narių ankstesnių pasiekimų rezultatus, bet į jų numatytas ateities augimo kryptis. Ukmergės Šeimos Laisvalaikio ir Drifto dienos

Tai reiškia, kad patys turime siekti padidinti savo ekonomikos produktyvumą, stiprindami technologijų sektorių. Ne tik skatinti dirbtinio intelekto įrankių diegimą privačiame bei viešajame sektoriuose, bet ir jų vystymą – padėti augti, didinti prieigą prie finansavimo šalies startuoliams, jau dabar kuriantiems ir eksportuojantiems dirbtinio intelekto inovacijas, o taip pat auginti naujus kūrėjus ir sektoriui reikalingus talentus. Lietuva turi visas prielaidas tapti išskirtine aukštųjų technologijų šalimi – svarbiausia, tinkamai susidėlioti prioritetus. 50 metų kauptą kolekciją Lietuvai padovanojęs H. Lazarus Gaidis: ji turi būti ten, kur gali būti prieinama ir naudinga žmonėms