Marijus Plančiūnas. Vaiko išlaidos neegzistuojantiems daiktams: ar tai blogai?

Marijus Plančiūnas, „Paysera“ generalinis direktorius:

Reklama

Esu dviejų berniukų tėtis, todėl dažnai sulaukiu jų skambučių: „Tėti, ar gali pratęsti ekrano laiką dar valandai?“ Pripažinsiu – kartais sunku pasakyti „ne“. Vaikai mėgsta žaisti ir neretai prašo pinigų virtualiems žaidimų aksesuarams, pavyzdžiui, šarvams, ginklams ar išskirtinei veikėjų išvaizdai (vadinamiesiems „skinams“). Tokiais momentais suprantu, kad mano, kaip tėčio, užduotis – ne tik nustatyti ribas, bet ir padėti jiems suprasti laiko, pinigų bei pasirinkimų vertę.

Jei banko sąskaitos išraše pastebėjote pirkinių su vaiko mėgstamo žaidimo pavadinimu arba, kad jis leido pinigus virtualiam kardui ar šarvams, tikriausiai pirma mintis buvo: „Nejaugi jis leidžia tikrus pinigus daiktams, kurių neįmanoma pačiupinėti?“ Toks nustebimas – visiškai natūralus. Tačiau vietoj pykčio ar priekaištų, siūlau pažvelgti į šią situaciją kaip į vertingą galimybę. Tai puikus metas supažindinti vaiką su pinigų verte, atsakingu pasirinkimu ir finansinio raštingumo pagrindais – jų pačių kalba, per tai, kas jiems įdomu ir artima.

Kodėl virtualūs daiktai vaikams tokie svarbūs?

Suaugusiesiems gali būti sunku suprasti, kodėl verta mokėti už virtualius šarvus ar išskirtinį ginklo dizainą. Tačiau verta prisiminti savo vaikystę: juk ir mes rinkome krepšininkų korteles, leisdavome pinigus interneto kavinėse ar žaidimų automatuose. Tai buvo mūsų būdas pritapti, išsiskirti, išreikšti save. Šiandien vaikų pasaulis didele dalimi persikėlė į skaitmeninę erdvę. Interneto kavines ir žaidimų automatus pakeitė žaidimų aksesuarai. Vienas iš geriausių to pavyzdžių – platforma „Roblox“, turinti savitą virtualią ekonomiką. Joje vaikai tikrais pinigais perka valiutą „Robux“ ir išleidžia ją norimiems personažo aksesuarams ar žaidimo patobulinimams. Iš geriausių pasaulio specialistų besimokantys gydytojai kuria šypsenas ir keičia žmonių gyvenimus gimtajame krašte

Šie ir panašūs virtualūs pirkiniai vaikams praktiškai tapo socialine valiuta. Čia slypi esminis skirtumas, kurį turime suprasti. Jei mums tokie pirkimai buvo malonus priedas prie kasdienybės, vaikams, kurių gyvenimas internete yra toks pat natūralus kaip mums buvimas lauke, virtualūs daiktai tapo beveik būtinybe. Tai jau ne tik „atliekami pinigai“ – ne kažkas, ką leidžiama tik po pagrindinių poreikių tenkinimo. Šiandienos vaikų kartai virtualus turtas yra svarbi Maslow poreikių piramidės dalis – būdas užsitikrinti socialinį statusą, pripažinimą ir savivertę.

Tiesą sakant, čia susiduriame su visiškai naujais e. komercijos principais, kurių mes, kaip tėvai, dažnai iki galo nesuvokiame ir menkai kontroliuojame. Platformos kaip „Minecraft“ ar „Roblox“ veikia tarsi uždaros ekosistemos – savarankiški pasauliai, turintys ne tik savo virtualią valiutą, bet ir unikalias žaidimo taisykles. Šiose erdvėse vertę ir reikšmę nustato ne išorinė logika, o patys žaidimų kūrėjai. Todėl mūsų bandymai taikyti tradicinį požiūrį į daiktų vertę dažnai nepateisina lūkesčių ir pasmerkti nesėkmei.

Todėl, kai vaikas prašo nupirkti naują „skiną“, jo poreikis yra toks pat svarbus kaip mūsų noras įsipilti degalų į automobilį – be to jis tiesiog negali jaustis pilnaverčiu bendruomenės nariu. Galiausiai, vaikams, kurie įpratę leisti laiką internete, nebėra skirtumo, ar džiaugsmą suteikia fizinis žaislas, ar virtualus patobulinimas – malonumas ir pasitenkinimas yra vienodai tikri. Supratę šį skirtumą, vietoje smerkimo galime atverti duris nuoširdžiam dialogui. Kaip automobilyje sudėti daiktus, kad jie nekeltų pavojaus

Kaip virtualius pirkinius paversti finansinio raštingumo pamoka?

Teisingas kelias – ne draudimas, o valdomas ir pamokantis įsitraukimas. Štai keli praktiniai veiksmai:

• Planuokite biudžetą. Vietoj to, kad tiesiog patenkintumėte ar uždraustumėte vaiko norus, duokite jam savaitės ar mėnesio kišenpinigius, kuriuos jis galės valdyti pats. Jei visą sumą jis išleis virtualiems pirkiniams, teks susidurti su pasekmėmis, pavyzdžiui, negalėjimu nusipirkti kitų norimų dalykų. Tačiau būna atvejų, kai vaikas, net ir išleidęs biudžetą, prašo papildomų lėšų. Tokiu atveju verta parodyti lankstumą – kartais verta padėti, tačiau kartu aptarti, kodėl prireikė papildomų pinigų ir tokios situacijos išvengti ateityje. Tai ne tik suteikia vaikui galimybę jausti tėvų palaikymą, bet ir skatina savirefleksiją bei atsakingesnį biudžeto planavimą ateityje.
• Kalbėkitės apie vertę. Klauskite, kodėl vaikui svarbus konkretus pirkinys – ką jis jam reiškia? Kartais noras atsiranda iš noro pritapti ar prilygti draugams. Tai puiki proga aptarti protingą vartojimą ir priminti, kad ne daiktai, net ir virtualūs, apibrėžia mūsų vertę.
• Būkite pavyzdžiu. Vaikai yra mūsų veidrodis. Jei patys dažnai impulsyviai perkame daiktus internetu, kurių iš tikrųjų nereikia, negalime pykti ant vaikų, kai jie taip elgiasi savo virtualiame pasaulyje. Mūsų pačių finansinė disciplina – geriausia pamoka.

Balansas tarp dviejų pasaulių

Ir pabaigai. Prisiminkime fantastinį filmą „Klonai“ (angl. Surrogates), kuriame vaidino Bruce’as Willisas. Šioje juostoje žmonės nustojo gyventi tikrą gyvenimą ir viską patirdavo per savo tobulus, nuotoliniu būdu valdomus robotus-avatarus. Jie rinkosi gražesnį, saugesnį, tačiau netikrą pasaulį. Nors tai tik filmas, jis puikiai atskleidžia kraštutinumą, į kurį gali nuvesti noras pasislėpti virtualioje erdvėje. Mūsų pareiga – padėti vaikams išlaikyti sveiką balansą tarp realybės ir skaitmeninio pasaulio. Verslui pritrūko pinigų: ką svarbu žinoti prieš skolinantis

Svarbiausia suprasti, kad pinigų valdymo principai išlieka tie patys – nesvarbu, ar perkame batus, ar virtualius burtus. Pasinaudokime šia šiuolaikine vaikų realybe kaip galimybe ugdyti atsakingus, protingus ir finansiškai raštingus žmones. „Finpro” kredito rizikos vadovo pareigas užėmė Marijus Venckūnas