Laisvalaikis
Slidinėjimas: viskas, ką reikia žinoti prieš pirmą kartą stojant ant slidžių
Mintis apie pirmą nusileidimą nuo kalno dažnai sukelia dvi reakcijas vienu metu. Smalsumą ir baimę. Slidinėjimas atrodo greitas, techniškas, gal net pavojingas. O nuotraukose – visi jau moka.
Reklama
Todėl klausimas „slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti?“ yra visiškai natūralus. Pradėti nuo nulio – ne silpnumo ženklas. Tai tiesiog pradžia.
Slidinėjimas nėra tik žiemos pramoga. Tai koordinacija, pusiausvyra, ištvermė ir šiek tiek kantrybės. Ir, svarbiausia, jis išmokstamas. Net jei pirmą dieną atrodo kitaip.
Pirmas žingsnis – pasirinkti, kokį slidinėjimą
Ne visi slidinėjimo tipai yra vienodi. Pradedant svarbu suprasti skirtumą.
Alpinis slidinėjimas – tai nusileidimai nuo kalno su pakilimo keltuvais. Greitis, posūkiai, trasos. Būtent šis variantas dažniausiai siejamas su slidinėjimo kurortais.
Lygumų slidinėjimas – ramesnis, daugiau primena aktyvų ėjimą ar bėgimą sniegu. Reikalauja ištvermės, bet mažiau staigių judesių.
Jei klausimas skamba „slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti?“, dauguma turi omenyje būtent alpinį variantą. Tačiau jei traukia ilgesni pasivaikščiojimai gamtoje, lygumų slidės gali būti saugesnė pradžia.
Abi kryptys turi savų iššūkių. Abi gali tapti įpročiu.
Ar reikia savo įrangos?
Pirmam kartui – ne.
Reklama
Dauguma slidinėjimo kurortų siūlo įrangos nuomą. Slidės, batai, lazdos, šalmas. Viskas parenkama pagal ūgį, svorį ir patirtį. Tai patogu, nes nereikia investuoti iš karto.
Perkant savo įrangą, svarbu žinoti detales: slidžių ilgį, standumą, batų dydį, tvirtinimo sistemas. Pradedančiajam tai gali būti per daug informacijos.
Nuoma leidžia išbandyti be įsipareigojimo. Jei po kelių kartų atsiranda noras tęsti, tada jau verta galvoti apie asmeninį komplektą.
Slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti – su instruktoriumi ar be?
Techniką galima bandyti perprasti stebint kitus. Tačiau pirmos pamokos su instruktoriumi dažnai sutaupo daug laiko ir nervų.
Instruktorius parodo, kaip teisingai stovėti, stabdyti, atlikti pirmuosius posūkius. Net 1–2 valandos gali padėti išvengti neteisingų įpročių, kuriuos vėliau sunku pakeisti.
Pradedantiesiems dažniausiai mokoma vadinamojo „plūgo“ – kai slidės laikomos V forma, leidžiančia kontroliuoti greitį. Tai nėra sudėtinga, bet reikalauja koordinacijos.
Be pagrindų slidinėjimas gali tapti chaotiškas. O chaosas kalne reiškia stresą.
Pirmoji diena trasoje – ko tikėtis?
Pirmoji diena dažniausiai būna intensyvi. Ne dėl greičio, o dėl naujų pojūčių.
Batai standūs. Slidės ilgos. Sniegas – slidus, kaip ir priklauso. Kūnas ieško pusiausvyros.
Daugelis nustemba, kiek daug dirba kojos. Ypač šlaunys. Net jei fizinė forma gera, po kelių nusileidimų gali atsirasti nuovargis.
Normalu kristi. Tai beveik neišvengiama. Svarbiausia išmokti kristi saugiai – į šoną, ne atgal. Ir atsikelti ramiai.
Jei kyla klausimas „slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti?“, atsakymas dažnai paprastas – nuo trumpų, lengvų trasų. Ne nuo aukščiausio kalno.
Fizinė forma – ar būtina ruoštis iš anksto?
Slidinėjimas reikalauja stiprių kojų ir stabilaus liemens. Tačiau tai nereiškia, kad reikia pusmetį treniruotis prieš pirmą kelionę.
Paprasčiausi pratimai – pritūpimai, įtūpstai, pusiausvyros pratimai – gali padėti pasiruošti. Net kelių savaičių lengvas pasirengimas sumažina raumenų skausmą pirmosiomis dienomis.
Svarbi ir ištvermė. Nusileidimas trunka kelias minutes, bet pakartojus 10–15 kartų, krūvis jaučiamas.
Vis dėlto nereikia būti sportininku, kad pradėtum. Slidinėjimas prisitaiko prie tempo. Svarbu nebandyti peršokti kelių etapų iš karto.
Saugumas kalne – ne formalumas
Kiekvienas slidinėjimo kurortas turi taisykles. Jos nėra tik popierinės.
Šalmas – ypač pradedantiesiems – rekomenduojamas visada. Net jei atrodo, kad greitis mažas. Kritimai dažniausiai įvyksta būtent tada, kai pasitikėjimas didėja.
Taip pat svarbu laikytis trasų žymėjimo. Žalios ir mėlynos trasos skirtos pradedantiesiems. Raudonos ir juodos – patyrusiems.
Pervertinti savo galimybes lengva. Nusileisti nuo per sudėtingos trasos – daug sunkiau nei atrodo iš apačios.
Psichologinė pusė: baimė ir progresas
Baimė aukštyje ar greityje – natūrali reakcija. Ji saugo.
Tačiau per didelė įtampa trukdo judėti laisvai. Kūnas sustingsta, judesiai tampa staigūs.
Progresas slidinėjime dažnai vyksta bangomis. Vieną dieną viskas pavyksta. Kitą – atrodo, kad grįžta į pradžią. Tai normalu.
Svarbu nesilyginti su kitais. Trasose visada bus greitesnių, techniškesnių. Bet kiekvienas pradėjo nuo pirmo nusileidimo.
Kiek kainuoja pradėti?
Kaina priklauso nuo pasirinkto kurorto ir šalies. Lietuvoje vienos dienos bilietas gali kainuoti keliasdešimt eurų. Alpėse – gerokai daugiau.
Pridėjus įrangos nuomą, aprangą, apgyvendinimą, slidinėjimas nėra pigiausia pramoga. Tačiau daugelyje vietų siūlomi pradedančiųjų paketai ar trumpesni kursai.
Svarbu realistiškai įvertinti biudžetą. Pirmam kartui nebūtina rinktis garsiausio kurorto Europoje. Kartais mažesnės trasos suteikia daugiau ramybės.
Slidinėjimas Lietuvoje ar užsienyje?
Lietuvoje kalnai nedideli, trasos trumpesnės. Tačiau tai gali būti privalumas pradedančiajam. Trumpesnis nusileidimas reiškia mažiau laiko įtampai ir daugiau kartojimų.
Užsienio kurortuose – ilgesnės trasos, įspūdingesni vaizdai, didesnė infrastruktūra. Tačiau ir žmonių daugiau.
Pradedant svarbiausia ne aukštis, o saugumas ir galimybė mokytis be spaudimo.
Slidinėjimas ir pramogos lauke
Kiek laiko reikia, kad pradėtum jaustis užtikrintai?
Vieno atsakymo nėra.
Kai kurie po dviejų dienų jau leidžiasi mėlynomis trasomis be streso. Kitiems reikia savaitės ar daugiau.
Svarbiausia – reguliarumas. Jei tarp bandymų praeina keli metai, progresas lėtesnis. Jei slidinėjama kas sezoną, kūnas prisimena judesius.
Slidinėjimas – tai įgūdis. Kaip važiavimas dviračiu. Kartą išmoktas, jis išlieka, nors gali prireikti laiko atnaujinti pojūčius.
Kada verta pereiti į kitą lygį?
Kai žalia trasa tampa per lengva. Kai plūgas nebeatrodo vienintelis stabdymo būdas. Kai atsiranda noras mokytis lygiagrečių posūkių.
Pereiti į sudėtingesnes trasas verta tik tada, kai pagrindai stabilūs. Skubėjimas čia dažnai baigiasi kritimais.
Instruktorius gali padėti įvertinti, ar technika pakankama. Kartais viena papildoma pamoka atveria visai kitą lygį.
Slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti, jei jaučiamas nerimas?
Kai kuriems didžiausia kliūtis – ne fizinė, o psichologinė. Aukštis, greitis, minia žmonių.
Tokiu atveju verta rinktis mažesnes trasas, ramesnes dienas (ne savaitgalius), individualias pamokas. Net keli sėkmingi nusileidimai gali sumažinti įtampą.
Slidinėjimas neturi būti ekstremalus. Jis gali būti lėtas, apgalvotas, su dažnomis pertraukomis.
Kodėl žmonės prie jo grįžta?
Nepaisant kritimų, nuovargio ar šalčio, dauguma, pabandę slidinėti, grįžta. Panevėžyje praūžė Arena Drift Cup ,,Powered by capital.com‘‘ 1 etapas
Gal dėl jausmo, kai pavyksta sklandžiai nusileisti. Gal dėl kalnų oro. Gal dėl bendros nuotaikos – ryte trasoje, vakare prie arbatos ar židinio.
Slidinėjimas sujungia fizinį aktyvumą ir kraštovaizdį. Tai retas derinys.
Ir kai klausimas „slidinėjimas: nuo kuo turėčiau pradėti?“ virsta „kada vėl važiuoti?“, reiškia, pradžia jau įvyko.
Reklama
