Reguliuojama ir savanoriška CO2 kreditų rinka: kuo jos skiriasi?

Šiuo metu pasaulyje veikia dviejų tipų anglies dioksido (CO2) kreditų rinkos: privalomoji ir savanoriška, pastarojoje kurioje dalyvauja žemių savininkai. Privalomoji rinka yra kur kas didesnė: jos vertė, skaičiuojama, siekia apie 760 mlrd. eurų, o savanoriškosios – apie 2 mlrd. eurų. Tačiau būtent pastaroji yra atviresnė eiliniams žemių ir miškų savininkams, rašoma „Arbonics“ pranešime žiniasklaidai.

Reklama

Privalomosios rinkos yra reguliuojamos CO2 prekybos sistemos, kurios turi nacionalines, regionines arba tarptautines taisykles. Šiose rinkose veikia tos pramonės šakos, kurios pasižymi itin didele tarša, pavyzdžiui, plieno, automobilių gamyklos. Europos Sąjungos išmetamųjų teršalų prekybos sistema (ES ETS) yra privalomosios rinkos pavyzdys. Pagal apimtį, privalomosios rinkos yra didesnės nei savanoriškos rinkos.

Tuo metu savanoriška CO2 kreditų rinka yra prekybos sistema, kurioje prekiaujama anglies dioksido kreditais – šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) išmetimų sumažinimo, išvengimo ar pašalinimo vienetais.

„Pardavėjai ir pirkėjai keičiasi kreditais rinkoje, o anglies dioksido kredito kaina nustatoma pagal pasiūlos ir paklausos dinamiką. Vienas kreditas – kai kuriais atvejais vadinamas kompensacija – paprastai atitinka vieną metrinę anglies dioksido arba ekvivalentinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų toną (tCO2)“, – teigia miškininkystės technologijų bendrovės „Arbonics“ vadovas Kristjanas Lepikas.

Pasak jo, augdami medžiai paverčia anglies dioksidą kietąja anglimi ir veikia kaip anglies sandėlis. „Dėl to miškai yra itin veiksminga, gamtos pagrindu veikianti priemonė anglies dioksido pašalinimui iš atmosferos. Šį anglies dioksido pašalinimą ir saugojimą galima išmatuoti, patikrinti ir paversti CO2 sertifikatais, bendradarbiaujant su standartizavimo ir tikrinimo organizacijomis, tokiomis kaip „Verra“ ir „Gold Standard“.“

Startas – prieš daugiau nei 30 metų

Gali atrodyti, kad savanoriška CO2 kreditų rinka yra visiškai naujas darinys, tačiau ji veikia jau tris dešimtmečius. Vertinama, jog ši rinka atsirado tam, kad būtų užpildyta spraga, atsiradusi dėl riboto privalomosios rinkos poveikio.

Verslai, norintys kompensuoti savo ŠESD emisijas, į CO2 projektus investuoja jau nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio: pirmasis toks projektas pradėtas dar 1988 m. Tuo metu Pasaulio išteklių institutas patarė energetikos įmonei „Applied Energy Services“ sodinti medžius ir pristabdyti miškų kirtimus Gvatemaloje: taip siekta kompensuoti šiai bendrovei priklausančios anglimi kūrenamos elektrinės Jungtinėse Amerikos Valstijose išmetamus teršalus.

„Projekto idėja buvo paprasta: viena tona į atmosferą išmestų teršalų turi vienodą poveikį klimatui, nepriklausomai nuo to, iš kur jie išmetami. Vadinasi, vadovaujantis ta pačia logika, į atmosferą išskiriamo CO2 kiekio sumažinimas viena tona turės tokios pat naudos, kad ir kur tai įvyktų“, – paaiškina K. Lepikas.

Rinka, svarbi ir žemių savininkams, ir miškininkams

Miškininkystės projektai, siekiantys generuoti CO2 kreditus, gali būti įvairių formų, įskaitant miško įveisimą – medžių sodinimą žemėje, kuri anksčiau nebuvo mišku, valdymo praktikos keitimą, siekiant optimizuoti anglies saugojimą ir miškų pavertimą saugomomis teritorijomis.

Dabartiniais „Berkeley“ savanoriškų registrų kompensacijų duomenų bazės duomenimis, didžiausią – daugiau nei 41 proc. – pagal pagrindinius standartus išduotų CO2 kreditų dalį sudaro iš miškininkystės ir tvaraus ūkininkavimo išduoti kreditai. Trečdalį visų kreditų sudaro iš atsinaujinančios energetikos gauti kreditai, o likęs ketvirtadalis – iš atliekų tvarkymo bei kitų sričių.

„Ši kreditų paklausa savanoriškoje CO2 sertifikatų rinkoje leido CO2 kreditų kainai augti, sukuriant stiprią finansinę paskatą vykdyti tokius projektus kaip miško įveisimas. Todėl dalyvavimas savanoriškoje CO2 sertifikatų rinkoje yra puiki galimybė žemės savininkams, kurie gali bendradarbiauti su anglies projektų kūrėjais, kad atvertų papildomus ir dažnesnius pajamų šaltinius“, – teigia miškininkystės ekspertas.

Šių projektų paklausa – tik didėja, nes auga gamtos pagrindu vykdomų anglies dioksido pašalinimo sprendimų (todėl ir CO2 kreditų) poreikis. Šią paklausą skatina įmonės, kurios nėra privalomųjų rinkų dalis ir kurios siekia sumažinti bei kompensuoti jų išmetamus teršalus. Jas motyvuoja įvairūs veiksniai, bet daugiausia – vartotojų spaudimas dėl mažo anglies dioksido kiekio produktų ir noras pozicionuoti savo prekės ženklą mažo anglies dioksido kiekio rinkoje.

„CO2 kreditų projektai vadovaujasi tam tikra, sąnaudomis pagrįsta logika: pirkėjai yra pasirengę mokėti daugiau už projektus, jei supranta, kad kaina yra susijusi su įdėtomis pastangomis. Būtent todėl aktyvūs žemės naudingumo atkūrimo projektai, pavyzdžiui, miško įveisimas, gali būti vertinami brangiau nei miškų kirtimo išvengimas ar panašūs projektai. Apskritai, kuo sudėtingesnis ir darbui imlesnis procesas, tuo didesnė galutinė kreditų kaina, o Lietuvos žemė ir yra tinkama aktyviam miškų įveisimui bei aukštesnėms galimoms pajamoms“, – sako „Arbonics“ vadovas K. Lepikas.