II pakopa po padidinamuoju stiklu: ką praleidžiame svarstydami apie pasitraukimą?

Komentaro autorius Paulius Kabelis, UAB „SEB investicijų valdymas“ generalinis direktorius

Reklama

„Pats investuosiu geriau“ – ši mintis šiandien užkabina vis daugiau žmonių, svarstančių pasitraukti iš II pensijų pakopos. Argumentas patrauklus – juk savo pinigus norisi valdyti savarankiškai. Tačiau būtent čia slypi didžiausia finansinė iliuzija: tai, kas atrodo paprasta mintyse, realybėje tampa kur kas sudėtingesne užduotimi.

Kiek iš tikrųjų galima atgauti?

Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos verta įsivertinti, yra reali suma, kurią žmogus gali pasiimti pasitraukęs iš II pensijų pakopos. Dažnai manoma, kad bus galima atsiimti visą sukauptą turtą, tačiau taip nėra. Gyventojas gali atgauti tik savo sumokėtas įmokas ir visą uždirbtą investicinę grąžą, o tai praktiškai sudaro maždaug 60–70 procentų visos sukauptos sumos.

Likusi dalis – apie 30–40 procentų – yra valstybės ir „Sodros“ įmokos. Šios lėšos žmogui neišmokamos: jos grįžta į pensijų sistemą ir vėliau padidina pirmos pakopos pensijos dalį.

Kad būtų lengviau suprasti, galima remtis pavyzdžiu. Tarkime, 30 metų žmogus II pakopoje yra sukaupęs 10 tūkst. eurų. Nusprendęs pasitraukti dabar, jis atgautų apie 65 procentus šios sumos, t. y. maždaug 6,5 tūkst. eurų. Likusi dalis, apie 3,5 tūkst. eurų, būtų sugrąžinta į „Sodrą“ ir paversta apskaitos vienetais, nuo kurių priklauso būsima „Sodros“ pensijos dalis (vienas apskaitos vienetas susidaro maždaug iš 2200 pervestų eurų).

Žiūrint vien į skaičius, akivaizdu, kad pradėjus investuoti su ženkliai mažesne suma pasiekti panašų galutinį rezultatą būtų gerokai sudėtingiau.

Kitas svarbus II pakopos pranašumas – kapitalo prieaugio (paprasčiau tariant, grąžos) neapmokestinimas sulaukus pensinio amžiaus. Kaupiant kelis dešimtmečius, investicinė grąža dažniausiai sudaro didžiąją galutinio kapitalo dalį, todėl mokesčiai nuo grąžos gali siekti kelias dešimtis tūkstančių eurų.

Todėl natūraliai kyla klausimas: ar tikrai galėčiau pasiekti daugiau, investuodamas savarankiškai?

Remiantis tuo pačiu pavyzdžiu galima teigti,  kad norint pasiekti identišką rezultatą, savarankiškai investuojant tektų nuolat generuoti didesnę grąžą nei II pakopos pensijų fondai. Tokiu atveju žmogui reikėtų kasmet uždirbti maždaug 1,5–2 procentinio punkto didesnę metinę grąžą. Ir tai – ne vienerius metus, o kelis dešimtmečius. Išties labai ambicingi lūkesčiai, ypač turint omenyje, kad net profesionaliems investuotojams sistemingai lenkti rinką yra sudėtinga. Kad investicijos į ateitį nenuviltų

Lenktynių su rinka spąstai ir emocijų įtaka

Svarstant apie savarankišką investavimą svarbu suvokti, kad žmonės renkasi skirtingus kelius. Vieni bando aktyviai prekiauti ir aplenkti rinką, kiti pasirenka pasyvesnius būdus – reguliariai investuoja į ETF ar kitus fondus, o kartais lėšas perkelia į III pakopą. Tačiau III pakopa nėra II pakopos pakaitalas – ji papildo kaupimą, nes neturi valstybės paskatos elemento.

Be to, sprendimą nekaupti II pakopoje kartais gali lemti ir noras išvengti anuiteto. Tačiau dažnai pamirštama, kad įstatyme nustatyta anuiteto sumos riba: ją viršijanti dalis gali būti išmokėta vienkartine išmoka. Dėl to daugeliui žmonių, kaupiantiems visą darbingą amžių, labai tikėtina, kad didžiąją sukaupto turto dalį bus galima atsiimti be anuiteto.

Visais atvejais svarbu žinoti, kad pasitraukus iš II pakopos nebelieka valstybės paskatos – o būtent ji ilgainiui sudaro reikšmingą dalį bendro prieaugio, ypač žmonėms, gaunantiems mažesnes pajamas. Tuo tarpu aktyvus investavimas, nors daugeliui atrodo patrauklus ir įdomus būdas valdyti savo pinigus, reikalauja daug žinių ir nuolatinio įsitraukimo. Kai bandoma atsirinkti atskiras įmonių akcijas ar „pagauti“ rinkos pokyčius, atsiranda ir papildoma pareiga nuolat stebėti finansų rinkas bei priimti sprendimus, kuriuos neretai paveikia emocijos.

Finansų rinkos į naują informaciją – ekonomikos rodiklius, įmonių rezultatus ar politinius pokyčius – reaguoja labai greitai, todėl galimybių pergudrauti rinką ir nuolat rasti „geresnių sandorių“ lieka mažai. Kai rinkos krenta, natūralu bijoti nuostolių ir norėti parduoti. Kainoms kylant, ypač ryškus tampa bandos efektas – kai aplinkiniai perka, savaime atsiranda noras elgtis taip pat, nors dažnai pirkti jau gali būti per vėlu. Išgyvename trumpalaikių ekonomikos tikslų ir greito rezultato siekimo laikmetį

Kiti spąstai – polinkis apie rinkas ir investicijas ieškoti tik tokios informacijos, kuri patvirtina jau turimą nuomonę, taip ignoruojant kitą, svarbią informaciją. Be to, dauguma žmonių pinigus yra linkę skirstyti į „neliečiamus“ ir „laisvus“, nors į visą turtą reiktų žiūrėti kaip į bendrą investicinį portfelį. Visa tai apsunkina racionalius sprendimus ir ilgainiui gali lemti prastesnius rezultatus.

Kodėl II pakopa nebando aplenkti rinkos – ir būtent todėl veikia

Viena iš alternatyvų žmonėms, norintiems kaupti pensijai, tačiau nenorintiems aktyviai investuoti, yra II pakopos pensijų fondai, kurie veikia pagal kitokią logiką nei dauguma savarankiškų investuotojų. Didžioji dalis jų turto investuojama į pasaulio akcijų rinkas, dažniausiai pasitelkiant pasyvius, indeksinius fondus. Šie fondai nesirenka atskirų akcijų – jie tiesiog atspindi visos pasaulio rinkos judėjimą. Tai leidžia investuoti pigiau, plačiau išskaidyti riziką ir išvengti sprendimų, kuriuos gali nulemti emocijos. Tai nėra strategija, skirta „nugalėti“ rinką – ji sukurta tam, kad saugiai ir nuosekliai sektų jos augimą. Kaip pasirinkti – pasitraukti ar likti antroje pensijų pakopoje

Būtent todėl prieš priimant bet kokį sprendimą svarbu neskubėti ir vadovautis ne emocijomis, o skaičiavimais. Kiekvieno asmens situacija skirtinga, todėl pirmiausia verta įvertinti individualius poreikius, galimybes ir realią naudą tiek dabar, tiek ilguoju laikotarpiu. Tik tuomet atsakymas į klausimą „ar tikrai galiu geriau?“ tampa aiškesnis. Mat norint pasiekti geresnį rezultatą dažniausiai reikia ne tik daugiau investavimo žinių, bet ir didelės emocinės disciplinos. Lietuvos pensijų fondų grąža

Sprendimas dėl kaupimo visada yra asmeninis, tačiau kai kalbame apie finansinį saugumą ateityje, racionalumas dažniausiai atneša daugiau naudos nei momentinė emocija. Lietuviai kasmet praranda apie 100 mln. eurų perkamosios galios