L. Sabaliauskas: Ar regioninei valdžiai spaudžiant maksimalią naudą iš vėjo parkų, nepamesime centrinės valdžios energetinių tikslų?

Linas Sabaliauskas, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos vadovas

Reklama

Nekilnojamojo turto (NT) mokesčio padidinimas, apie kurį šį rudenį taip intensyviai kalbama, kelia susirūpinimą ne tik gyventojams, bet ir verslui, ypač vėjo elektrinių parkų vystytojams. Sekant pastarojo meto diskusijas, norisi valdininkų paklausti kelių dalykų. Pirma, kodėl žalia šviesa vis dar degama taršų iškastinį kurą naudojančioms elektrinėms, o apynasris maunamas atsinaujinančių energijos išteklių jėgainėms? Antra, ar didindami NT mokesčio tarifą vėjo elektrinėms nesustabdysime atsinaujinančios energetikos plėtros?

Pradėkime nuo to, kad NT mokestis yra reikalingas, ir vėjo energetikos vystytojai geranoriškai sutinka prisidėti ne tik prie savivaldybių, kuriose plėtoja vėjo elektrinių parkus, biudžeto, bet ir vietos bendruomenės gerovės. Daugelis vystytojų savo iniciatyva sudarydavo ilgalaikės paramos sutartis su bendruomenėmis dar tada, kai tokia prievolė nebuvo įteisinta. Vis dėlto daugiausia susirūpinimo kelia siekis didinti patį NT mokesčio tarifą, taikomą vėjo jėgainėms išskirtinai.

Iki šiol šalies savivaldybės galėjo vėjo elektrinių savininkams ar vystytojams nustatyti nuo 0,5 proc. iki 3 proc. tarifo NT mokestį. Šiuo metu neapsisprendžiama dėl jo dydžio, kuris būtų taikomas jau nuo 2025 m. – vieni siūlo taikyti nuo 0,05 proc. iki 4 proc., kiti – nuo 0,05 proc. iki 2 proc. Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos siūlymas – likti prie 1 proc. tarifo.

Kad ir koks NT mokesčio tarifas bus patvirtintas, savivaldybės vėjo elektrinėms jau dabar taiko maksimalią jo vertę. Didelė tikimybė, kad vėjo elektrinių vystytojai mokės didžiausią jo vertę ir po pakeitimų, nes tokia nerašyta praktika susiklostė daugelyje savivaldybių. Tai reiškia, kad tie vystytojai, kuriems kažkada buvo taikomas 0,5 proc. tarifas NT mokesčio per metus, šiuo metu beveik visose savivaldybėse mokėdami pagal 3 proc. tarifą jų biudžetus už vidutinio dydžio parką papildo dosniai – net apie 600 tūkst. eurų per metus. Padidinus NT mokesčio tarifo ribą iki 4 proc. ar dar daugiau, akivaizdu, kad šita suma dar labiau išaugtų.

Turint omeny, kad vėjo elektrinių, kaip nekilnojamojo turto, vertė yra linkusi didėti – brangsta ne tik gelžbetonis, bet ir kitos statybinės medžiagos bei dalys, vėjo energetikos vystytojams tenka susitaikyti, kad NT mokesčio sąnaudų eilutė ilgainiui tik didės. Kas 5 metus vėjo jėgainėms atliekamo turto vertinimo tendencijos tokios – turto vertė dažniau didėja, nei mažėja.

Apmaudu, kad maksimaliu NT mokesčio tarifu būtų apmokestinamos ne visos atsinaujinančių energijos išteklių jėgainės, o tik vėjo – maksimalus tarifas netaikomas biokuro jėgainėms. Pastarosios, didžiąja dalimi būdamos savivaldybių nuosavybe, apmokestinamos tik 0,5 proc. tarifu. Kaip ir taršų iškastinį kurą kūrenančios šiluminės elektrinės – joms irgi taikomas tik 0,5 proc. tarifas.

Natūraliai kyla klausimas, kokią energetiką skatina Lietuva – atsinaujinančią ar varomą iškastiniu kuru, kurio siekia atsisakyti visa Europa ne tik dėl siekiamos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos išteklių, bet ir noro mažinti poveikį aplinkai ir išmetamo anglies dvideginio (CO₂) emisijas?

Vėjo elektrinės iki šiol pagamina daugiausiai elektros energijos – vien praėjusiais metais vėjo jėgainės Lietuvoje pagamino apie 1,51 teravatvalandės (TWh) elektros energijos, kas sudaro daugiau nei trečdalį visų šalies elektros gamybos pajėgumų. Tačiau ribodami vėjo energetikos plėtrą didesniu NT mokesčiu, kažin ar pasieksime norimo rezultato – plėtoti vėjo energetiką šalyje darysis vis mažiau patrauklu ne tik vietiniams, bet ir užsienio investuotojams. Ką jau kalbėti, kad vėjo jėgainės įvertinamos tokiu pat dideliu NT mokesčio tarifu, kaip neprižiūrimi, apleisti pastatai – ar tikrai esame tokie nenaudingi Lietuvai?

Neteko girdėti, kad Lietuvos strateginis tikslas ir valstybinė politika skatinti atsinaujinančių energijos išteklių vystymąsi būtų pasikeitusi, tačiau NT mokesčio didinimas dabartinėje situacijoje prilygsta skambiam antausiui. Jei NT mokesčio tarifas bus padidintas, jo našta guls ant vėjo energetikos projektų, kurie negalės pasiūlyti konkurencingos kainos už elektros energiją. Nepamirškime, vėjo energetikos vystytojai veikia globalioje rinkoje, kur elektros energijos kainas diktuoja tie, kurie gali jas pasiūlyti mažiausias – vadinasi, konkurencinė aplinka taps dar labiau nepalanki šalies vystytojams.

Būtume už tai, kad savivaldybės ne tik taikytų vienodą NT mokesčio tarifą visų rūšių jėgainėms, neišskiriant atsinaujinančių energijos išteklių kaip nepageidaujamų, bet ir atvirai deklaruotų, kur panaudoja iš NT mokesčio surinktas pajamas. Norisi tikėti, kad aktyviai regionuose plėtojama vėjo energetika ženkliai prisideda ir prie vietos gyventojų gerovės – atnaujinama viešoji infrastruktūra, kuriamos naujos paslaugos ir galimybės.
Kol kas vėjo energetikos vystytojai laukia, ką nuspręs Seimas – NT mokesčio įstatymo pataisų paskutinis svarstymas ir balsavimas nukeltas į lapkritį. Tikimės, kad šis sprendimas atitiks šalies keliamą strateginį tikslą siekti energetinės nepriklausomybės ir nesuvaržys vien tik vėjo jėgainių.