L. Sabaliauskas: Lemanui, Lemanui, Danieliui, arba kodėl nauji mokesčiai – tik atsinaujinančiai energetikai?

Linas Sabaliauskas, Lietuvos vėjo elektrinių asociacijos vadovas

Reklama

Vėjo energetikai prijaučiantys žino, kad vėjo elektrinės negali veikti audros metu – įsismarkavus gūsingam vėjui, jėgainių galia yra ribojama arba išvis stabdoma elektros energijos gamyba. Panašu, kad Lietuvos įstatymų kūrėjai kažkaip sugebėjo įžvelgti naujų projektų audrą ir žaliosios elektros gamybos perteklių šalyje, todėl augančią atsinaujinančią energetiką siekia apkarstyti naujais mokesčiais bei apribojimais.

2022 metų birželį Seimo priimtas „Proveržio paketas“ iki šiol kelia diskusijas ir aistras, kiek iš tikrųjų Atsinaujinančių išteklių įstatymo pakeitimai prisideda prie realios atsinaujinančios energetikos plėtros. Tačiau dar nepasimokę iš klaidų vėl lipame ant naujo grėblio.

Prieš kelerius metus „Proveržio paketo“ įteisintas gamybos mokestis iš pradžių turėjo būti taikomas tik naujiems, nuo 2023 m. liepos 1 d. leidimą gaminti elektros energiją gavusiems, atsinaujinančios energetikos projektams – vėjo, saulės, biodujų elektrinėms. Vis dėlto, šiuo metu Seimas svarsto idėją gamybos mokestį pritaikyti visiems, rinkoje veikiantiems atsinaujinančių energijos išteklių projektams, tą darant ir tiems projektams, kurie ir iki šio įstatymo yra pasirašę rėmimo sutartis su bendruomenėmis ir jas jau remia. Tai reiškia, kad visos šiuo metu veikiančios ar po atnaujinto įstatymo įsigaliojimo pradėsiančios veikti saulės, vėjo energijos ir biodujų elektrinės bus apmokestintos dar vienu – gamybos – mokesčiu.

Mokestis netaikomas tik išrinktiesiems?

Pradėkime nuo to, kad vėjo energetikos vystytojai pritaria gamybos mokesčiui, jis reikšmingai prisideda prie šalia vėjo parkų įsikūrusių bendruomenių ir, žinoma, jų rajonų infrastruktūros ir gerovės vystymo jų pačių nuožiūra, ne savivaldybės ar kitų valdžios atstovų malonės dėka.

Vis dėlto, svarbu paminėti, kad iki gamybos mokesčio įvedimo vėjo energetikos vystytojai savanoriškai prisidėdavo ir iki šiol prisideda prie bendruomenių gerovės – tam pasirašomos ilgalaikės finansinės paramos sutartys, pagal kurias gaunamomis lėšomis yra tvarkoma miestelių ir kaimų aplinka, atnaujinama ar įrengiama infrastruktūra, renovuojami pastatai. Nėra jokių paramos administravimo mokesčių ir bendruomenėms nereikia rengti projektų, kuriuos kažkas vertintų ir skirtų finansavimą, kaip dabar numatyta įstatyme.

Suprantama, toks gamybos mokesčio įtraukimas įpareigoja saulės, vėjo ir biodujų elektrinių vystytojus iš esmės imtis sveikintino dalyko – gamybos mokesčiu prisidėti prie bendruomenės poreikių. Juo labiau, kad kalbama tikrai ne apie simbolines sumas. „Proveržio pakete“ numatyta, kad gamybos mokestis bus dalinamas tokiu principu: 15 proc. įmokos tiesiogiai gyventojams, gyvenantiems 5 km atstumu nuo jėgainių, ir 85 proc. – vietos bendruomenės bei organizacijų projektams iki 15 km atstumu nuo parkų.

Tačiau natūraliai kyla klausimas, kodėl, kol vieni yra raginami prisidėti prie bendro gėrio kūrimo, kiti ir toliau veikia praktiškai lengvatinėmis sąlygomis? Štai šiluminės, dujinės, šiukšlių deginimo elektrinės, be to, kad yra taršios ir kasmet išmeta tūkstančius tonų teršalų į aplinką, neturės mokėti jokio gamybos mokesčio. Negana to, jos neretai veikia visai kitomis, nei rinkos, sąlygomis – šiluminėms, dujinėms, šiukšlių deginimo elektrinėms vis dar taikomas mažesnis nei 3 proc. nekilnojamojo turto (NT) mokestis, jų plėtotojams nereikėjo mokėti už prijungimą prie elektros tinklų, arba jis buvo subsidijuotas. Gamybos mokestis netaikomas ir hidroelektrinėms.

Šiuo metu, kai atsinaujinanti energetika yra itin reikalinga, kaip vienintelis būdas pasiekti šalies energetinę nepriklausomybę ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro, norisi paklausti, kodėl norima apsunkinti jos plėtrą? Neteko girdėti, kad Lietuvos strateginis tikslas siekti energetinės nepriklausomybės būtų atšauktas.

Žiūrėkime pirmyn, ne atgal

Kitas svarbus aspektas, dėl ko gamybos mokestis iki 2023 m. liepos gamybos leidimus gavusiems projektams gali būti laikomas atsinaujinančios energetikos plėtros stabdžiu – tai, kad gamintojai, iki „Proveržio paketo“ planavę naujus projektus, į savo investicinius planus negalėjo įtraukti potencialių gamybos mokesčio sąnaudų. Vadinasi, vystytojai, kurie planuoja statyti ar įsigyti, taip pat šiuo metu statantys atsinaujinančių energijos išteklių jėgaines, susiduria su nauju iššūkiu – be ir taip kylančių jėgainių statybų bei logistikos kainų, reikia įsivertinti dar vieną išlaidų eilutę, o elektrinių parko pagaminama elektros energija jau yra parduota penkeriems ar dešimčiai metų į priekį, taigi, pajamų nepadaugėja.

Nelogiškai atrodo ir valdančiųjų išaiškinimas, kad gamybos mokesčio pritaikymas visiems be išimties atsinaujinančios energetikos vystytojams turėtų mažinti konkurenciją tarp jau rinkoje veikiančių ir naujai į ją siekiančių patekti subjektų. Neva rinkos naujokams sudaromos nepalankios sąlygos, kokių neturėjo vystytojai iki įstatymo priėmimo. Šioje vietoje derėtų paminėti, kad tie patys rinkos senbuviai taip pat vysto ir naujus projektus, kas reiškia, kad gamybos mokestis taikomas ir jų naujiems projektams, kaip ir naujai į rinką einančių vystytojų. Reikia pabrėžti, kad toks selektyvus gamybos mokesčio taikymas tiktai vėjo, saulės ir biodujų elektrinėms tikrai pablogintų jį mokančių elektrinių padėtį rinkoje, nes jų elektra pabrangtų 1 Eur/MWh, palyginti su tokio mokesčio nemokančiomis dujinėmis ir šiukšlių deginimo elektrinėmis. Apibendrinant, atsinaujinančius išteklius naudojančios elektrinės gaminama energija pabranginama, o iškastinį kurą – atpiginama.

Dar daugiau klausimų kyla tiems vystytojams, kurie šiuo metu jau turi pasirašę ilgalaikes paramos sutartis su vietos bendruomenėmis. Įprastai tokios sutartys yra neterminuotos ir jų vykdymas pradedamas, kai elektrinės dar tik planuojamos, tad jų nutraukimas būtų sudėtingas. Vis dėlto, šiuo metu vėjo elektrinių vystytojai vietos bendruomenes jau finansuoja tiek per paramos mechanizmą, tiek per NT mokestį, kuris dažniausiai yra taikomas maksimalus ir siekia 3 procentus. Šį mokestį savivaldybės paskirsto kaip nori, tikimės, kad didžioji dalis tenka vietos bendruomenių poreikiams tenkinti, deja, bet tik savivaldybių biurokratai tai žino, nes vietinės bendruomenės neinformuojamos apie tokio mokesčio biudžetą. Gamybos mokestis būtų jau trečia finansinė priemonė, tad pagrįstai keliamas klausimas, ar nereikėtų įvertinti visų vystytojų finansinių prievolių ir priimti duomenimis pagrįstą sprendimą.

Turime paradoksalią situaciją – Lietuvai labai reikia kuo daugiau atsinaujinančios energetikos pajėgumų ir tuo pačiu įstatymų priėmėjai imasi naujų priemonių, kad jie neaugtų taip greitai. Paradoksalu ir tai, kad mokestis taikomas išimtinai atsinaujinančios elektros energijos gamintojams. Norisi paklausti, ar iš tiesų atsinaujinančios energetikos rinkoje yra kilusi audra, kad turėtume peržiūrėti savo prioritetus ir pagrindinį tikslą – tapti energetiškai nepriklausomi apsirūpindami ne taršia elektros energija ir vieną kartą bei visiems laikams atsisakyti iškastinio kuro iš rytų?