Plonoji kapitalizacija: kaip verslui nepaskęsti laviruojant tarp taisyklių ir VMI interpretacijų?

Komentuoja teisės firmos „Sorainen“ partnerė Indrė Ščeponienė

Reklama

Tiek teisininkai, tiek verslo atstovai jau yra pastebėję tendenciją, jog metams artėjant į pabaigą įmonės sulaukia didesnio Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) dėmesio dėl pagausėjusių pavedimų tikrinti. Pastaruoju metu VMI itin didelį dėmesį skiria plonosios kapitalizacijos taisyklei. Būtent pastaroji turi daug neapibrėžtumų, į kuriuos verslo atstovai bei mokesčių administratorius dažnai žiūri skirtingai. Tad kur baigiasi taisyklės ir prasideda interpretacijos? Pabandykime apžvelgti, ką rodo praktika.

Kas yra plonoji kapitalizacija?

Plonoji kapitalizacija – tai paskolų palūkanų atskaitymą iš pelno ribojanti taisyklė, taikoma sandoriams su kontroliuojančiuoju skolintoju. Įstatymas reikalauja, kad dėl palūkanų atskaitymo ribojimo turėtų būti tikrinami visi skolinimosi sandoriai, kuriuose bet kokia forma dalyvauja ir besiskolinančią įmonę kontroliuojantieji skolintojai. Tokių skolintojų pavyzdžiu galėtų būti grupės įmonės ar akcininkai, valdantys daugiau nei 50 proc. įmonės akcijų. Minėtiems skolintojams būtų priskirti ir kontroliuojančio gyventojo sutuoktinis, sužadėtinis, sugyventinis ir asmuo, susijęs su kontroliuojančiu gyventoju giminystės ryšiais.

Kontroliuojančio skolintojo sąvoka taip pat apima ir įmonių grupes, t. y. patronuojančią įmonę ir tas įmones, kuriose patronuojanti valdo ne mažiau nei 25 proc. akcijų. Kitaip tariant, kontroliuojančiu skolintoju gali būti ir dukterinė, ir seserinė įmonės. Praktikoje įmonės tai dažnai pamiršta.

Nepamirškite, kad į skolintą kapitalą už atlygį įskaitomos ir paskolos iš trečiųjų asmenų, garantuotos kontroliuojančio skolintojo. Paprasčiausias pavyzdys, jeigu bankas suteikė paskolą, už kurią garantavo motininė įmonė, pavyzdžiui įkeisdama tos dukterinės įmonės akcijas – tokiai paskolai gali būti taikoma plonosios kapitalizacijos taisyklė. Problema tokia, kad VMI garantavimą supranta labai plačiai – kaip bet kokią užtikrinimo priemonę, t. y. ir garantiją, ir laidavimą ir įkeitimą. Toks interpretavimas nėra pagrįstas teisės aktais, tačiau susiformavusios teismų praktikos šiuo klausimu taip pat dar nėra. Tad siekiant suvaldyti plonosios kapitalizacijos riziką tokiose situacijose, reikia iš anksto „apsiginkluoti“ tinkamais argumentais galimai teisminei ar neteisminei diskusijai su mokesčių administratoriumi šiuo klausimu.

Išimtis, kuri neveikia

Plonosios kapitalizacijos taisyklė numato jos taikymo išimtį: jeigu įrodoma, kad analogiška paskola identiškomis sąlygomis galėjo būti įvykusi tarp nepriklausomų asmenų. Norint šią taisyklę pritaikyti praktikoje, VMI reikalauja įrodymų, kurių beveik neįmanoma pateikti.

Mokesčių administratorius nesutinka priimti įrodymų, jog identiška paskola galėjo įvykti tarp kitų nepriklausomų asmenų. Įrodyti reikia, jog pats subjektas gautų identišką paskolą iš kito nesusijusio asmens. Taisyklėse tai nenurodyta, tačiau praktikoje interpretacija tokia.

Kainodaros dokumentacija tokiais atvejais irgi nepadeda. Ji tik įrodys, jog paskola atitinka rinkos kainą. Tačiau mokesčių administratorius reikalaus, jog visos sąlygos būtų identiškos: paskolos dydis, užtikrinimo priemonės, laikotarpis, kredito reitingas. Tokių duomenų surinkti beveik neįmanoma. Kai kurios įmonės kaip įrodymus pateikia gautus pasiūlymus iš banko. Tačiau tokie įrodymai neretai yra atmetami, kadangi toks pasiūlymas neįpareigoja banko.

Prielaida, o ne kaltės įrodymas

2015 m. teismas suformulavo dar vieną išimtį, kuri teigia, kad fiksuoto ir skolinto kapitalo iš kontroliuojančių asmenų santykio (1:4) viršijimas yra tik prielaida tirti galimam pažeidimui. Esant šiai prielaidai, VMI turi nustatyti, ar asmuo siekė sau naudos ir tikrai piktnaudžiavo palūkanų atskaitymo teise. Kitaip tariant, jei šio santykio nebuvo laikomasi, tai savaime nesukelia mokestinės atsakomybės. Mokesčių administratorius turi įvertinti, ar įmonė, sudarydama skolinimosi sandorius, piktnaudžiavo. Ir tik nustačiusi piktnaudžiavimo faktą, galėtų taikyti plonosios kapitalizacijos taisyklę.

Visgi VMI išreikšta ir praktikoje taikoma pozicija yra, jog įstaiga neprivalo įrodinėti piktnaudžiavimo fakto. Minėtojo teismo sprendimo mokesčių administratorius paprasčiausiai nepripažįsta, t. y. nesivarginaįrodinėdamas piktnaudžiavimo faktą (sandorio dirbtinumą, ekonominių priežasčių bei turinio tokiam sandoriui sudaryti nebuvimą). VMI iš karto taiko plonosios kapitalizacijos taisyklę. Mokesčių administratorius, bent kol kas, ir toliau bando kurti naujas, niekur neaprašytas praktikas. Tad verslo atstovams rekomenduočiau įsivertinti situaciją įmonėje, ar viskas yra aišku, ar yra vietos interpretacijoms bei diskusijoms. Jeigu matote rizikas, siūlyčiau pagalvoti ir apie finansavimo struktūros keitimą ar panašius sprendimus.