Gyvenimas
Mokytoja Vilniuje dirbanti amerikietė: lietuviai tėvai labai įsitraukia į mokymo procesą
Dirbusi pradinių klasių mokytoja Japonijoje, Ispanijoje ir JAV, amerikietė Steffanie Balog 2024 m. kartu su visa šeima atvyko dirbti ir gyventi į Vilnių. Švietimo specialistė sako, kad skirtingų šalių mokymo sistemos, požiūris į mokinius ir patys mokiniai – skiriasi. Tuo pačiu, viso pasaulio vaikai mokykloje siekia atrasti save ir nenustoti mokytis visą gyvenimą. „Erudito licėjuje“ dirbanti moteris teigia atradusi naują meilę Lietuvai bei atkakliai į mokymą įsitraukiantiems mokinių tėvams. Negana to, būtent čia, iškeitusi saulėtas šalis į žvarbią žiemą, ji džiaugiasi dar geriau supratusi laisvės svarbą kiekvienam iš mūsų.
Reklama
Turite mokytojos darbo patirties įvairiose šalyse, tokiose kaip Japonija, Ispanija, JAV ir Lietuva. Kaip tai atrodo šiose šalyse, gal yra panašumų, kokie skirtumai?
Dėstymas Japonijoje, Teksase, Ispanijoje ir Lietuvoje buvo kontrastų kelionė – kiekviena šalis skirtingai formavo mano požiūrį į švietimą. Japonijoje disciplina ir pagarba buvo giliai įsišaknijusios, todėl turėjau rasti kūrybiškų būdų įtraukti mokinius į struktūrizuotą ir tradicinę mokymo programą. San Antonijaus miesto mokyklose susidūriau su įvairiais iššūkiais. Daugelis miesto mokinių buvo iš sudėtingos aplinkos, o klasės valdyme reikėjo daug dėmesio skirti socialiniam ir emociniam mokymuisi. Valstybinio standartizuoto testavimo spaudimas buvo nuolatinis ir, nors tai paskatino mane būti labiau strategine pedagoge, dažnai atrodė, kad kūrybiškumas valstybės standartuose atsistojo į antrą planą.
Mokymas Europoje atnešė dar vieną poslinkį, daugiau dėmesio skiriant mokinių saviraiškai, kritiniam mąstymui ir gerovei. „Erudito licėjaus“ Tarptautinio bakalaureato pradinio ugdymo programa (angl. The International Baccalaureate Primary Years Program) leido pritaikyti savo, kaip projektų pedagogės, patirtį kuriant prasmingą, į tyrimus orientuotą, mokymosi patirtį. Nesvarbu, kur dėstau, gražiausios akimirkos ateina matant mokinių pasitikėjimą ir supratimą. Kiekviena vieta turi savo iššūkių, tačiau mokymo esmė yra ryšys ir pasikeitimas. Turiu pripažinti, kad žiema Ispanijoje buvo šiek tiek saulėtesnė, bet aš vis dar nekantriai laukiu daugiau sniego čia, Vilniuje, šią žiemą.
Ar manote, kad visame pasaulyje mokiniai yra vienodi ir skiriasi tik švietimo sistemų struktūra, o gal skiriasi patys mokiniai ir ne visiems vienodai lengva prisitaikyti prie savo šalies švietimo sistemos?
Mano patirtis rodo, kad švietimas visada yra kibirkšties kūrimas, kuris įkvepia mokinius mokytis visą gyvenimą. Tai išlieka skirtingose kultūrose ir švietimo struktūrose. Tačiau šiandienos mokiniai labiau nei bet kada susiduria su daugybe blaškančių dalykų – nuo socialinės žiniasklaidos iki nuolatinės skaitmeninės stimuliacijos, todėl dar svarbiau ugdyti smalsumą ir gilų mąstymą. Nepaisant šių iššūkių, vienas dalykas išlieka nepakitęs – mokiniai visur nori ištirti savo tapatybę ir rasti savo vietą pasaulyje. Nepriklausomai nuo šalies ar sistemos, tėvai galiausiai nori savo vaikams geriausio, tikėdamiesi, kad jie užaugs savimi pasitikinčiais, smalsiais, visą gyvenimą besimokančiais žmonėmis.
Kaip skiriasi požiūris į mokytojus skirtingose šalyse?
Mokymas Japonijoje, Europoje ir Teksase man parodė, kaip požiūris į mokytojus gali būti labai skirtingas. Japonijoje mokytojai yra labai gerbiami, tačiau su pagarba kyla ir didelis spaudimas. Ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, kurie turėtų atitikti aukštus akademinius standartus. Europoje tėvai aktyviai dalyvauja, mokiniai kalba laisvai, o mokymas labiau panašus į partnerystę. San Antonijuje kai kurie tėvai mano, kad mokytojai yra gelbėjimosi ratas, ypač nepakankamai dėmesio sulaukiančiose bendruomenėse, o pandemija aiškiai parodė, kokios svarbios yra mokyklos, kad visuomenė veiktų. Kad ir kur dėsčiau, tikroji magija nutinka, kai mokytojai, mokiniai ir tėvai dirba kartu. Juk tėvai yra pirmieji savo vaikų mokytojai, o išsilavinimas stipriausias, kai visi esame vienoje komandoje. Vaikų saugumas ir išmaniosios technologijos
Kokią įtaką vaikų mokymuisi daro tėvai?
Tėvų vaidmuo mokymosi procese yra gyvybiškai svarbus. Kasdieniniai pokalbiai apie mokyklą suteikia vertingos paramos ir padrąsinimo. Būdami pirmaisiais pavyzdžiais vaikui, tėvai formuoja savo požiūrį į mokymąsi dar prieš jiems įeinant į klases ir daro jiems įtaką visą gyvenimą. Jų meilė ir kelio rodymas sukuria pagrindą, kuriuo vėliau remiasi mokytojai, padėdami vaikams prisiimti atsakomybę už savo išsilavinimą, ugdyti pasitikėjimą, smalsumą ir troškimą mokytis visą gyvenimą. Pastebėjau, kad Lietuvoje mokinių tėvai yra labai įsitraukę ir noriai dalyvauja, sukuriant puikią aplinką mokiniams pademonstruoti savo mokymąsi.
Kaip jie gali padėti vaikui einant mokymosi keliu, kokie veiksmai ir žodžiai gali pakenkti?
Būti pozityviu vaiko „advokatu“, išklausyti jo sunkumus ir skatinti atkaklumą yra vieni iš svarbiausių būdų, kaip tėvai gali palaikyti ir daryti įtaką savo vaiko ugdymui. Viena iš mano mėgstamiausių legendinio krepšininko Timo Duncano citatų teigia: „Gerai, geriau, geriausia. Niekada nenurimkite, kol jūsų gėris nebus geresnis, o geresnis netaps geriausiu“. Aš pati mačiau, koks galingas gali būti toks mąstymas, kai tėvai jį stiprina namuose. Kažkada turėjo mokinį, kuris sunkiai skaitydavo ir dažnai norėdavo viską mesti. Jo motina, užuot sutelkusi dėmesį į sunkumus, kasdien jam primindavo, kad pažanga svarbiau nei tobulumas. Ji kartodavo: „Tavo gėris bus geresnis, o tavo geresnis bus geriausias“. Laikui bėgant, skatinamas ir užsispyręs, jis ne tik tobulėjo, bet ir pamėgo knygas. Kai tėvai parodo, kad tiki savo vaiko sugebėjimais, tai ugdo pasitikėjimą ir atsparumą. Skatindami atvirą bendravimą ir stiprindami atkaklumo vertę, tėvai padeda savo vaikams įveikti iššūkius, išlaikyti motyvaciją ir ugdyti nuoširdumą. Lietuvos kosmoso startuolis „Sensmetry“ sulaukė pripažinimo Japonijoje
Kaip tėvai turėtų bendrauti su mokytojais, kad vaikui būtų lengviau mokytis?
Visada tikėjau, kad tiesioginis ir sąžiningas bendravimas yra labai svarbus tiek klasėje, tiek už jos ribų. Aš palieku atviras duris mokiniams ir tėvams, skatinu atvirą dialogą ir bendradarbiavimą. Klasėje daugiausia dėmesio skiriame socialiniam-emociniam mokymuisi, sukuriame galimybes žaisti vaidmenimis ir dalijamės nusivylimais. Mokiniai praktikuojasi spręsti konfliktus, įsiklausydami į skirtingus požiūrius ir apmąstydami, kaip ateityje galėtų kitaip spręsti situacijas. Lygiai taip pat, kaip mokiniai mokosi efektyviai bendrauti, tėvai gali geriausiai užmegzti ryšį su mokytojais per atvirus, pagarbius pokalbius – spręsdami problemas, švęsdami pažangą ar tiesiog įsitraukdami į savo vaiko mokymosi kelionę. Stiprus mokytojų, mokinių ir tėvų bendravimas sukuria palankią aplinką, kurioje visi klesti.
Kaip turėdama tiek patirties įsivaizduojate gerą pradinių klasių mokytoją?
Lankstumas! Kai kuriomis dienomis esate pasakotoja, kitomis – vaikščiojanti „Vikipedija“, o kartais diskutuojate, ar mokytojai vaikščiojo su dinozaurais. Lankstumas yra labai svarbus, nes vaikai visada laiko mokytoją „ant pirštų galų“. Būti orientuotam į mokinį reiškia ne tik sekti mokinio klausimus, bet ir nuklysti nuo gerai suplanuotos pamokos kelio.
„Jei lėtūnai gali išgyventi kosmose, ar jie yra ateiviai?“ – tai dažnas klausimas, kuriuo neseniai diskutavome. Taip sužinojome apie šių padarų gebėjimą atsikratyti 95 % vandens, kad išgyventų ekstremaliomis sąlygomis. Tai vadinama kriptobioze. Mokymas yra ne tik turinio pateikimas – tai smalsumo suvokimas, prisitaikymas prie netikėtumų, bet ne visada tai būna lengvi ir svarbūs klausimai. Į nieką to nekeisčiau. Dirbtinis intelektas mokykloje
Esate amerikietė, kaip sekėsi prisitaikyti prie Lietuvos švietimo sistemos?
Vis dar adaptuojuosi, mokausi ir augu. Kasdien mokausi iš savo kolegų ir ypač – iš savo mokinių. Kaip amerikietė, jaučiu didžiulę pagarbą Lietuvai ir Baltijos šalims. Laisvė man įgavo naują prasmę ir yra dažna diskusijų prie pietų stalo tema. Amžino pavasario sala Madeira
Kaip jūsų dukrai sekėsi adaptuotis Lietuvoje ir priprasti prie lietuviško mokymo?
Mano dukra Shelby mokosi tame pačiame licėjuje, kur aš dirbu. Nors ši patirtis kelia iššūkių, ji padėjo jai tapti savarankiškesne ir atsidavusia mokine. Jos mokytojai nuoširdžiai rūpinasi jos akademine sėkme ir gerove. Mažos klasės suteikia jai galimybių mokytis individualiai, o tai leidžia gilinti savo supratimą ir augti su pasitikėjimu. Ji yra išmokusi keletą lietuvių kalbos žodžių ir frazių, tačiau labiau susitelkusi į ispanų kalbos mokymąsi, tikėdamasi įstoti į Ispanijos universitetą.
