Ar energijos taupymas galėtų tapti papildomu pajamų šaltiniu Lietuvos verslui?

Ar energijos taupymas galėtų tapti papildomu pajamų šaltiniu Lietuvos verslui?

Reklama

Nora Marija Laurinaitytė, Žaliųjų finansų instituto ekspertė

Investicijos į energijos vartojimo efektyvumą verslui dažniausiai reiškia mažesnes sąskaitas už elektrą ar šildymą. Tačiau kai kuriose Europos valstybėse sutaupyta energija turi ir papildomą finansinę vertę. Įmonės, modernizavusios gamybos įrangą ar įdiegusios efektyvesnes technologijas, gali gauti vadinamuosius baltuosius sertifikatus ir juos parduoti rinkoje. Taip energijos taupymas tampa ne tik būdu mažinti išlaidas, bet ir galimybe gauti papildomų pajamų. Ar toks modelis galėtų veikti ir Lietuvoje?

Baltieji sertifikatai (angl. White Certificates arba Energy Efficiency Certificates) – tai dokumentai, patvirtinantys konkrečius, išmatuotus ir patikrintus energijos sutaupymo kiekius. Jie gali būti perleidžiami ar parduodami rinkoje, todėl energijos vartojimo efektyvumo didinimas įgyja piniginę vertę.

Sistemos veikimo principas gana paprastas. Valstybė nustato energijos tiekėjams ar skirstytojams privalomus energijos sutaupymo tikslus. Jų siekdamos, bendrovės gali pačios investuoti į efektyvumo projektus, skatinti tai daryti klientus arba įsigyti sertifikatus iš kitų rinkos dalyvių.

Pavyzdžiui, pramonės įmonė modernizuoja gamybos įrenginius ir sumažina elektros suvartojimą. Patvirtinus sutaupytos energijos kiekį, jai gali būti suteikti baltieji sertifikatai, kuriuos galima parduoti energijos tiekėjui. Taip įmonė gauna dvigubą naudą: mažėja energijos sąnaudos, o pajamos iš sertifikatų padeda greičiau susigrąžinti investicijas.

Energijos efektyvumas įgyja rinkos kainą

Baltųjų sertifikatų veikimo logika primena prekybą anglies kreditais, tačiau skiriasi tuo, kas įkainojama. Anglies kreditų atveju finansinė vertė siejama su sumažintu ar pašalintu šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekiu, o baltųjų sertifikatų – su sutaupyta energija.

Esminis šios sistemos privalumas – galimybė energijos taupymo tikslų siekti ten, kur tai ekonomiškai naudingiausia. Įmonės, galinčios sutaupyti energijos mažesnėmis sąnaudomis, skatinamos investuoti ir parduoti sertifikatus, o energijos tiekėjai gali juos įsigyti, užuot patys įgyvendinę brangesnius projektus.

Europos patirtis: nuo Prancūzijos iki Lenkijos

Baltųjų sertifikatų sistemos Europoje veikia jau du dešimtmečius. Viena didžiausių įgyvendinama Prancūzijoje, kur energijos taupymo sertifikatų sistema CEE apima pastatų

renovaciją, pramonę, transportą ir kitus sektorius. Italijoje, kur ši sistema veikia nuo 2005 metų, sertifikatais prekiaujama specializuotoje GME rinkoje.

Lietuvai artimesnis pavyzdys – Lenkija, kur baltieji sertifikatai taip pat naudojami energijos efektyvumo investicijoms skatinti, o prekyba vyksta energijos biržoje TGE. Pagal bendrąją taisyklę projektas turi užtikrinti ne mažesnį kaip 10 tonų naftos ekvivalento metinį energijos sutaupymą.

2023 metais energijos taupymo sertifikatų sistemą CAE pradėjo taikyti ir Ispanija.

Šių valstybių patirtis rodo, kad energijos taupymo įpareigojimus galima įgyvendinti pasitelkiant rinkos mechanizmus. Vis dėlto kiekviena šalis taiko skirtingas sertifikatų išdavimo, vertinimo ir prekybos taisykles. Europos Sąjungos energijos vartojimo efektyvumo direktyva nustato bendrus energijos taupymo tikslus, tačiau neįpareigoja valstybių kurti baltųjų sertifikatų rinkų.

Papildoma finansinė paskata?

Energijos vartojimo efektyvumo didinimas – vienas Lietuvos energetikos politikos prioritetų. Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta iki 2030 metų pirminės ir galutinės energijos intensyvumą sumažinti 1,5 karto, palyginti su 2017 metais, o iki 2050 metų – apie 2,4 karto.

Šiems tikslams pasiekti reikės reikšmingų investicijų į pastatų renovaciją, pramonės modernizavimą ir efektyvesnes technologijas. Tačiau verslui svarbu ne tik energijos taupymo potencialas, bet ir investicijų atsiperkamumas.

Baltųjų sertifikatų sistema galėtų tapti papildoma finansine paskata, ypač energijai imlioms pramonės įmonėms. Galimybė gauti pajamų už sutaupytą energiją dalį modernizavimo projektų padarytų patrauklesnius, o sertifikatų rinka galėtų papildyti valstybės paramos priemones ir paskatinti privataus kapitalo investicijas.

Vis dėlto, tokios sistemos sukūrimas savaime negarantuotų sėkmės. Jai būtinos aiškios taisyklės, patikimas energijos sutaupymo matavimas ir tikrinimas, pakankamas rinkos dalyvių skaičius bei nedidelė administracinė našta.

Lietuvos rinkos dydis taip pat kelia klausimų: ar būtų pakankama sertifikatų paklausa, kad jų kaina skatintų investicijas? Ar administravimo išlaidos neviršytų sukuriamos naudos?

Lietuvai nebūtina kopijuoti didžiųjų Europos valstybių modelius. Galbūt tinkamesnė būtų paprastesnė, mažesnei rinkai pritaikyta sistema, kurioje svarbiausia – realūs, patikimai įvertinami energijos sutaupymai ir ekonominė nauda.