Po atostogų grįžote nepailsėję? Psichologė įvardijo, ką darote ne taip

Ilsėtis turėtų būti natūralu. Vis dėlto vis daugiau žmonių sako, kad net per atostogas jiems nepavyksta iš tikrųjų atsipalaiduoti – viduje rusena nerimas, spaudimas ir keistas jausmas, kad gal reikėtų atsidaryti darbinio elektroninio pašto dėžutę.

Reklama

Pasak medicinos psichologės ir „Jaunimo linijos“ savanorės Gabrielės Lubauskaitės, ši vidinė įtampa yra vis dažnesnė – ypač tarp jaunų žmonių, kurie bijo būti nepakankamai produktyvūs.

„Žmonės dalijasi, kad net ilsėdamiesi jaučia spaudimą būti kažkuo naudingi, aktyvūs, reikšmingi. O kai to nedaro – jaučiasi kalti. Tarsi vien buvimo nebepakanka“, – pastebi G. Lubauskaitė.

Kaip išmokti ilsėtis?

Pasak psichologės, tikras poilsis prasideda nuo sąmoningo santykio su savimi. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ kartu su „Jaunimo linija“ dalijasi  patarimais, kaip to galima mokytis per mažus kasdienius veiksmus.

Vienas jų – akimirkos, kai sąmoningai stebime savo kvėpavimą, kūno pojūčius ir leidžiame mintims nurimti. Net kelios minutės be telefono gali tapti pradžia gilesniam sustojimui.

Poilsį sustiprina ir laikas be ekranų, kai bent trumpam atsitraukiame nuo išorinių dirgiklių ir nuolatinės informacijos srauto.

Naudingas ir lėtas pasivaikščiojimas be spaudimo ar tikslo kažką pasiekti. Kartais verta sąmoningai suplanuoti laiką nieko neveikimui – tam, kad atsirastų erdvės tiesiog pabūti, susitikti su savimi. Tik tada poilsis tampa ne užduotimi, bet vidiniu leidimu sustoti, atgauti jėgas ir atkurti ryšį su savo poreikiais.

Reklama

Ilsėtis – vis sunkiau net tada, kai labai reikia

Šiandieninėje visuomenėje, kur nuolatinis užimtumas dažnai laikomas dorybe, poilsis pradeda atrodyti kaip prabanga ar net tinginystė. Tai ypač ryšku tarp žmonių, kurie nuo mažens augo aplinkoje, kur poilsis nebuvo vertybė, pavyzdžiui, nuolat girdėdavo klausimus „ko tinginiauji?“ arba „ką naudingo šiandien nuveikei?“.

Tokie žodžiai, net jei pasakyti be blogų ketinimų, ilgainiui formuoja gilų vidinį įsitikinimą: esi vertingas tik tada, kai kažką darai. O sustoti galima tik nusipelnius to sustojimo, tarsi tai būtų atlygis, o ne būtina gyvenimo dalis.

„Dažnas jaunuolis net atostogų metu jaučia pareigą kažką veikti – tobulėti, dirbti su savimi, planuoti ateitį. Net ramybėje jų vidinis dialogas pilnas klausimų: ar darau pakankamai?“, – pasakoja G. Lubauskaitė. Namo pridavimas Vilniuje yra tai, kas vainikuoja statybų pabaigą

Gyvename iliuzijoje, kad ramybė – neveiksminga

Intensyvus gyvenimo tempas ir socialinių tinklų kuriamos sėkmės istorijos tik dar labiau gilina jausmą, kad turime būti nuolat „įjungti“. Matydami, kaip kiti dalijasi pasiekimais, kelionėmis ar asmeniniu augimu, žmonės dažnai ima jaustis nepakankamai geri, jei tiesiog ilsisi.

„Paskambinę į „Jaunimo liniją“ jauni žmonės pasakoja apie baimę atsilikti, jausmą, kad jų poilsis – netikras, nes vis tiek jaučia įtampą. Dažnai už šios įtampos slypi nesąmoningas lyginimasis su kitais“, – pastebi G. Lubauskaitė.

Poilsis ima atrodyti kaip neproduktyvus laiko švaistymas, o ne būtinybė. Net būdami gamtoje, ilsėdamiesi nuo darbų, žmonės tikrina el. paštą, naršo, atsakinėja į žinutes. Tokiu būdu kūnas ilsisi, bet protas – ne. 5 pavojai vairuotojų tykantys rudenį

Ilsėdamiesi su kalte neišvengsime perdegimo

Kai poilsis tampa „užduotimi“, kuri turi būti prasminga ar produktyvi, žmogus nebesugeba atsijungti. Nors pavargęs, jis nejaučia leidimo sustoti be vidinio nerimo ar kaltės. Tokia būsena gali atvesti prie emocinio perdegimo, nes net ilsintis organizmas neatsigauna. Kodėl atostogos ne visada suveikia?

„Kaltė ilsintis sukuria užburtą ratą: kuo labiau reikia poilsio – tuo sunkiau jį priimti be savigraužos“, – įspėja G. Lubauskaitė.

Poilsio kultūra prasideda vaikystėje

Vaikai poilsio svarbą perima stebėdami suaugusiuosius. Jei tėvai gerbia vaiko norą pabūti vienam, nespaudžia tuoj pat „daryti kažko naudingo“, poilsis jiems tampa natūralia būsena. Svarbu ne tik klausti, ką vaikas veikė per dieną ar atostogas, bet ir kaip jautėsi, ar pailsėjo. Per šias Velykas gaminkite lengvai paruošiamas užtepėlės

„Gebėjimas pailsėti – tai ne tinginystė ir ne silpnumo požymis. Tai – gilesnis supratimas, kad vien aktyvumas ir nuveikti darbai nėra gyvenimo esmė. Tikras poilsis leidžia atsikvėpti tiek fiziškai, tiek emociškai: gerėja miegas, mažėja įtampa. O vaikai ilsėtis mokosi stebėdami suaugusiuosius – kai patys gebame sustoti, tampame jiems pavyzdžiu“, – pabrėžia psichologė. Lietuvos pajūris ar Turkija?