Giedrius Rimša. Kada užteks pinigų susimokėti už draudimą?

Giedrius Rimša, Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos prezidentas

Reklama

Reikšmingus sprendimus dėl saugumo esame linkę atidėlioti. Sakoma, kad kol perkūnas netrenks, apie tai, kas bloga, galvoti nesinori – ar tai būtų geopolitinė situacija, ar pasirūpinimas savo pačių finansine apsauga.

Nesvarbu, apie kokias priemones kalbėtume – finansinę pagalvę, pensijų fondus ar bet kokį draudimą, dažniausias atsakymas paklausus, kodėl tuo nesirūpiname, bus „trūksta pinigų“. Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos užsakymu atlikto tyrimo metu 39 proc. respondentų kaip pagrindinę priežastį neįsigyti gyvybės draudimo nurodė būtent finansinį aspektą.

Šiuo atžvilgiu Lietuva – jokia išimtis. Pavyzdžiui, 2024 metais JAV atliktas kasmetinis tyrimas, kuriuo stebimas suaugusių šalies vartotojų suvokimas, požiūris ir elgsena, didžiausią dėmesį skiriant gyvybės draudimui, atskleidė, kad pagrindine priežastimi, dėl kurios vartotojai neįsigyja šios paslaugos, nurodoma kaina, nors, to paties tyrimo duomenimis, maždaug trys ketvirtadaliai amerikiečių tikrąją draudimo poliso kainą pervertina.

Lietuvoje 15 proc. respondentų nurodė, kad nedraudžia gyvybės, nes turi santaupų nelaimės atvejui, 20 proc. tikisi, kad artimieji savimi pasirūpins patys, dar 24 proc. respondentų nurodė, kad investuoja į sveikatą ir tikisi ilgiau būti sveiki bei darbingi.

Žinoma, nelaimė gali ištikti ir visiškai sveiką žmogų, todėl tikėjimas pakankama asmeninės sveikatos apsauga yra diskutuotinas. Tačiau minėti 39 proc. apklausos dalyvių nesakė, kad nesidraudžia todėl, kad gyvybės draudimo jiems nereikia. Reikia, tačiau… „trūksta pinigų“.

Rasti pinigų paprastai padeda ne žodžiai, o nelaimės artimoje aplinkoje. Matymas, kaip sudėtinga išgyventi sunkiai susirgusiems, traumas patyrusiems neapsidraudusiems žmonėms. Viešos akcijos socialiniuose tinkluose, kurių metu renkami pinigai kritinių ligų gydymui arba šeimoms, netekusioms maitintojo. Ir, žinoma, kai patį žmogų ištinka kritinė liga, už sutartį atgaline data jis būtų pasirengęs sumokėti nesiderėdamas – tačiau tokios galimybės, deja, nėra.

Kiekvienas adekvačiai saugumo svarbą vertinantis žmogus turėtų sau užduoti paprastus klausimus – kas atsitiks mano šeimai, jeigu netikėtai nutrūks mano pajamos? Ar turėsiu iš ko gyventi, jeigu sunkiai susirgsiu? Jei šeima mažiau pasiturinti, turinti paskolų, kitokių finansinių įsipareigojimų, draudimas tampa kritiniu apsaugos mechanizmu netikėtų gyvenimo išbandymų atveju.

Įvertinus tikruosius poreikius ir apskaičiavus realią gyvybės draudimo kainą, dažnai paaiškėja, kad už santykinai nedidelę mėnesinę įmoką galima užtikrinti optimalią apsaugą. Todėl klausimas „kas būtų, jeigu“ turėtų tapti raktu į sąmoningą apsisprendimą dėl gyvybės draudimo ne kaip papildomų išlaidų, o investicijos į savo saugumą ir ramybę.