Linas Armalys. Ko galima pasimokyti iš Europos investicijų fondo?

Linas Armalys, alternatyvaus nebankinio verslo finansuotojo „Noviti Finance“ vadovas

Reklama

Europos investicijų fondui (EIF) praėjusį mėnesį sukako 30 metų. Lietuvoje tikrai yra žmonių, kurie nežino šios santrumpos ir nėra girdėję apie fondo veiklą, bet teigiamą jos poveikį jaučia daugelis. Viena pagrindinių EIF misijų yra padaryti verslo finansavimą prieinamą Europos smulkiajam verslui, mažoms ir vidutinėms įmonėms, neturinčioms daug kitų finansavimo galimybių. Jeigu iš sektoriaus išimtume visus EIF suteikiamus instrumentus, tai pajustų ne tik smulkusis verslas, bet ir visa ekonomika.

Būtent finansuotų įmonių skaičius, o ne išdalinti milijardai eurų, yra EIF pagrindinis rodiklis, kuriuo fondas vertina savo veiklą. Fondas skaičiuoja, kad per tris dešimtmečius jau įgalino sparčiau augti daugiau kaip 2 milijonus mažųjų ir vidutinių įmonių visoje Europos Sąjungoje, įskaitant Lietuvą ir kaimynines šalis.

Vien tik mūsų įmonė pagal su EIF pasirašytas portfelinių garantijų sutartis Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos smulkiausiam verslui suteikė daugiau kaip 3300 kreditų, kurių bendra suma siekė beveik 45 mln. eurų.

Skirtingai nuo EIF, nacionalinės agentūros – mūsiškės ne išimtis – veiklos rezultatą labiausiai vertina į verslą įlietais milijardais eurų. Tačiau smulkiosios įmonės, kurios, EIF skaičiavimais, sudaro 91 proc. viso Europos Sąjungos verslo, nėra efektyviausias tų milijardų įsisavinimo objektas. Stambieji verslai, įgyvendindami megaprojektus, pinigus įsisavina kur kas greičiau.

EIF išskirtinumas, lyginant su nacionalinėmis agentūromis, yra ir tai, kad fondas siekia kurti ekosistemą, įtraukti rinkos žaidėjus į bendradarbiavimą ir nukreipti juos valstybei (EIF atveju – Europos Sąjungai) norima prioritetine linkme. Būtent ekosistemos kūrimas, privačių kredituotojų įtraukimas užtikrina, kad vienas investuotas euras norima linkme nukreipia papildomus 9 eurus iš privačių investicijų. O bet koks įtraukimas ir ekosistemos kūrimas prasideda nuo komunikacijos.

To pavyzdys yra ir šis EIF jubiliejinis renginys, kuris dar kartą suteikia galimybę perprasti, „kur pučia vėjas“, kuo privatūs kredituotojai gali būti naudingi realizuojant strateginius Europos Sąjungos tikslus. Deja, tokio aiškumo nėra dėl Lietuvos, Latvijos ar Lenkijos nacionalinių kreditavimo rinkų tikslų. Dažniausiai visos nacionalinės agentūros turi didelę pagundą tapti arba realiais, arba valstybiniais kvazibankais, ir tikslus siekia realizuoti pačios. Esami rinkos dalyviai tokiu atveju joms toli gražu nebūna prioritetiniai partneriai.

EIF įtaka tam, kuria linkme nukreipiami Europos finansiniai instrumentai, yra reikšminga. Dalyvaujant EIF 30-mečio renginyje buvo galima suprasti, kokioms sritims artimiausioje ateityje bus skiriama daugiausia dėmesio: tai Europos Sąjungos energetinis nepriklausomumas, socialiai pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimas, taip pat žaliasis kursas, nes EIF kelia sau tikslą įgalinti Europos Sąjungos ekonomiką transformuotis ir tapti tvaria. Smulkiojo verslo galimybes gauti finansavimą EIF įgyvendina siūlydamas finansinius produktus per partnerius, įskaitant bankus, alternatyvius finansuotojus, privataus kapitalo fondus ir kitas finansų įstaigas.

Nustatytiems tikslams realizuoti reikalingos tikslinės programos. Čia EIF taip pat yra pavyzdys to, kaip įtraukti rinkos dalyvius, sukurti efektyviai veikiančias programas. Prieš jas kuriant vyksta susitikimai siekiant iškomunikuoti tikslus ir išgirsti, kokių instrumentų rinkos dalyviams labiausiai trūksta norint juos pasiekti. Surinkus visą informaciją sukuriamos tikslinės programos, kiekviena iš kurių turi kriterijus, kuriuos svarbu atitikti, norint prie šių programų prisijungti. Svarbu ir tai, kad kiekvienas kredituotojas fonde turi savo kontaktinį asmenį, realizuojantį „vieno langelio principą“. Vadybininkas rūpinasi, kad jam priskirtas kredituotojas EIF tikslus realizuotų efektyviausiu būdu, o kredituotojas turi partnerį, per kurį gali gauti pagalbą bei informaciją visais rūpimais klausimais. Skamba paprastai, bet tokia partnerystė dirbant su nacionalinėmis agentūromis vis dar yra siekiamybė.

Kiek pamenu, Lietuvoje bendras nebankinių (ir bankinių) kredituotojų bei valstybės agentūrų susitikimas buvo pandemijos laikais, kai teko greitai spręsti iššūkį, kaip išdalinti milijonus eurų tūkstančiams su sunkumais susiduriančių įmonių. Nebankiniai kredituotojai buvo aktyviausi ir daugiausia tokio finansavimo išdalinantys valstybės partneriai Lietuvoje. Tačiau praėjus pandemijai Lietuvos smulkiojo verslo iššūkiai nesibaigė. Ir EIF yra pavyzdys aktyvios komunikacijos bei bendradarbiavimo tarp valstybės agentūrų ir privačių kredituotojų, sprendžiant šiuos verslo iššūkius.