Kaip „Adidas“ ir „Puma“ gimė iš dviejų brolių nesantaikos?

Įdomu, kad daugelis pasaulinių verslo istorijų prasideda ne kabinete, ne investuotojų susitikime ir net ne kokiame nors „inovacijų centre“. Ši – apie du brolius, kurių nesutarimas virto tuo, ką šiandien vadiname sporto industrijos gigantų konkurencija. Atrodo, tarsi siužetas iš senos europietiškos dramos: mažas Vokietijos miestelis, du užsispyrę vyrai, šeima, kuri nebesusikalba, ir du prekių ženklai, užkariavę pasaulį.

Reklama

Bet prieš tampant legendomis, Adolfas ir Rudolfas Dassleriai buvo tiesiog du vaikinai, gyvenę viename name ir dalijęsi bendromis svajonėmis. O gal tik taip atrodė iš tolo.

Jei Vokietijoje paklaustumėte senesnės kartos žmonių apie Herzogenaurachą – nedidelį Frankonijos miestelį, vos kelias gatves ir, tiesą sakant, ne itin įspūdingą turistams vietą – jie tikriausiai nusišypsotų. Nes čia gimė „Adidas“ ir „Puma“. Ir ne, ne kaip dvi draugiškai konkuruojančios įmonės, o kaip dviejų brolių karo laukas.

Ši istorija visada šiek tiek glumina. Nes kaip galima iš tokios smulkios šeimos dirbtuvės sukurti du gigantus? Ir kodėl tie gigantai buvo sukurti ne kartu, o iš pykčio, iš įžeidimų, iš tylos, kuri tęsėsi dešimtmečius?

Tai pasakojimas, kuris vis iškyla, kai kalbame apie šeimos verslus. Jis turi viską: talentą, užsispyrimą, ambiciją, karą, fašizmo laikotarpį, pokarį ir, žinoma, šiuolaikinį kapitalizmą. Tačiau svarbiausia – jame daug žmogiškumo. Ne tobulo, ne herojiško, o tokio, kuriame nuoskaudos kartais nugali logiką.

Broliai, pradėję nuo skalbyklos

Dasslerių šeimos namas buvo paprastas. Pusrūsyje – motinos skalbykla, elektros mažai, vietos irgi. Ten, tarp garų ir nuolat skalaujamų audinių, Adolfas – dažniausiai vadinamas Adi – pradėjo eksperimentuoti su sportiniais batais.

Jis nebuvo didelės kompanijos vizionierius, labiau drovus, pasinėręs į techninius sprendimus. Net ir vėliau žmonės sakydavo, kad Adi kalbėdavo mažai, bet jo batai kalbėjo už jį.

Rudolfas – arba Rudi – buvo visai kitoks. Aštresnis, šnekesnis, su tuo užkrečiančiu pasitikėjimu savimi, kuris dažnai tampa mažų verslų varikliu. Rudi buvo pardavėjas iš prigimties. Adi gamino, Rudi pardavinėjo. Bent jau taip atrodė jų bendras startas. Toks duetas galėjo veikti ilgai, jeigu ne… visa kita.

Nuo sporto šlovės iki šešėlių karo

Reklama

1936-aisiais, Berlyno olimpinėse žaidynėse, Adi Dassleris beveik atsitiktinai užsuko į stadioną ir įtikino Jesse Owensą avėti jo batus. Tai šiandien skamba kaip klasikinė marketingo legenda – sportininkas + inovatyvūs batai = žvaigždės valanda. Bet tuomet tai buvo tiesiog smalsus vokiečių avalyninko bandymas. Owensas laimėjo keturis aukso medalius. Dasslerių dirbtuvė gavo dėmesio, apie kurį iki tol tik svajojo. Ir štai čia prasideda įtampa – tokia, kuri augo lėtai, bet nuosekliai.

Kažkur tarp ambicijų, nacių režimo spaudimo ir skirtingų charakterių brolių santykiai pradėjo trūkinėti. Žmonės, kurie juos pažinojo, vėliau kalbėjo apie vieną lemtingą naktį – pirmąjį oro antskrydį, kai Adi ir jo žmona įlėkė į slėptuvę, kurioje jau sėdėjo Rudi. Adi tarė: „Šitie sugrįžo.“ Rudi tai suprato kaip įžeidimą jam pačiam, o Adi – ne, jis kalbėjo apie lėktuvus.

Šį epizodą galima vertinti kaip simbolį: nesusikalbėjimas, kurio jau niekas nebenorėjo aiškintis. „PRO BRO Group“ pradeda viešą 5,5 mln. eurų obligacijų platinimą

Karas, įtarimai ir visiškas lūžis

Nacių Vokietijoje verslas klestėjo tik tuomet, jei mokėjai laviruoti tarp režimo reikalavimų ir savo sumanymų. Dassleriai laviravo skirtingai. Adi, kaip sakoma, vengė politikos. Rudi – labiau įsitraukė. Arba bent taip vėliau atrodė. Antrojo pasaulinio karo metu Rudi buvo pašauktas į kariuomenę ir vis labiau ėmė įtarti, kad brolis norėjo jį nuo verslo „patraukti šon”. Adi liko namuose ir dirbo. Rudi – apkasuose.

Grįžęs jis buvo trumpam suimtas amerikiečių. Ir nors realių įrodymų, kad Adi būtų prisidėjęs prie jo sulaikymo, nėra, miestelyje sklandė kalbos – pakankamai nuodingos, kad nutrauktų bet kokį pasitikėjimą. Kai du broliai pradeda tikėti, kad vienas nori pakenkti kitam, kelio atgal beveik nebūna.

„Adidas“ ir „Puma“ – kaip dviejų stovyklų miestelis

1948-aisiais Dassleriai išsiskyrė taip, kaip žmonės retai išsiskiria. Ne tik kaip partneriai. Kaip broliai. Adi įkūrė „Adidas“ (Adolf + Dassler). Rudi – „Puma“. Taip paprasta ir taip galinga.

Abu liko Herzogenaurache. Miestelis tapo padalytas maždaug per vidurį: vieni gyveno „Adidas“ ritmu, kiti – „Pumos“. Futbolo komandos, restoranai, net kirpyklos rinkdavosi, su kuriuo ženklu nori būti siejami. Miesto gyventojai vieni į kitus žiūrėjo kreivai, jeigu netyčia avėdavo „neteisingus“ batus.

Kartais sakoma, kad čia klestėjo „šaltasis sporto karas“. Ir tikrai – brolių nesantaika tapo miesto ekonomika. O gal ir prakeiksmu.

Kaip atrodė jų konkurencija iš vidaus

Abi įmonės kūrė inovacijas, kurios turėjo paprastą tikslą – nugalėti brolį. Ne rinką, ne pasaulį. Būtent brolį. Adi siekė techninio tobulumo. Jo batai garsėjo detalėmis, kurios sportininkams suteikdavo pranašumą milisekundžių ribose. Rudi orientavosi į rinkodarą – jis pirmasis suprato, kaip svarbu užmegzti ryšį su sporto žvaigždėmis, kaip kurti įvaizdį. Ši dinamika išliko ir vėliau: „Adidas“ buvo laikomas tikslesniu, „Puma“ – drąsesniu.

Ir kai 1954-aisiais Vokietijos futbolo komanda laimėjo pasaulio čempionatą avėdama Adi sukurtus keičiamų smaigų batus, jis tapo nacionaliniu herojumi. Rudi šį momentą pakomentavo esą gana sausai – tik dar vienos rungtynės, dar vienas laimėjimas. Ar taip sakė nuoširdžiai? Mažai tikėtina. Didžiausią vidutinę ridą Lietuvoje turi žali, rudi ir sidabriniai automobiliai

Šeimos fronte – tyla, kuri truko iki kapų

Gal būtų galima tikėtis, kad gyvenimas viską sutvarko, žmonės sensta, audros nurimsta. Dasslerių istorijoje taip nenutiko. Broliai beveik nekalbėjo iki pat mirties. Jų kapai – skirtinguose miesto kapinių galuose. Ne simboliškai, o tiesiogine prasme. Herzogenaurachas liko padalytas dar ilgai, kol aštuoniasdešimtaisiais pradėta kalbėti, kad galbūt metas užkasti kirvį – bent jau bendruomenės vardu.

Įmonės šiandien jau globalios, profesionalios, valdomos pagal visai kitas taisykles. Bet šaknys – tos pačios. Nesantaikos, ambicijų ir broliškos žaizdos.

Ką ši istorija sako apie verslą ir žmones?

Nėra prasmės romantizuoti brolių konflikto. Nėra ir reikalo moralizuoti. Ši istorija – labiau apie tai, kaip asmeniniai santykiai kartais tampa pasauliniais reiškiniais. Ne visada gražiais, ne visada logiškais. Adi Dassleris sukūrė „Adidas“ iš idėjos, kad sporto batų kokybė turi būti mokslas. Rudi Dassleris sukūrė „Pumą“ iš idėjos, kad batai turi būti matomi, madingi, iškalbingi. Galima sakyti, kad jie abu buvo teisūs. Stilistė pataria, kaip laimėti sporto mados varžybas

Kartais pagalvoju, kaip jie būtų dirbę šiandien, jei vis dar būtų gyvi. Ar susišnekėtų? Ar vienas kitam patartų, kai rinka keičiasi? Ar vis tiek ginčytųsi, kas turi geresnius bėgimo batelius? Greičiausiai taip. Nes daiktai keičiasi, o charakteriai – retai.

Ir vis dėlto – dvi imperijos iš vienos virtuvės

Tai, kas prasidėjo mažoje skalbykloje, šiandien yra du pasauliniai ženklai, matomi Olimpinėse žaidynėse, futbolo čempionatuose, prabangių miestų vitrinose ir gatvės jaunimo aprangoje.

Herzogenauracho šiandieninė atmosfera jau visai kitokia: žmonės dirba tiek „Adidas“, tiek „Pumoje“, o jaunesnė karta dažnai net nebežino visų istorijos detalių. Bet seni miestelio gyventojai vis dar turi savų nuomonių. Jie prisimena, kada viena gatvės pusė nėjo į kitą pusę net derindami vestuvių svečių sąrašus. Ir visa tai – dėl dviejų brolių, kurie niekada taip ir neatsiprašė vienas kito.

Gal tai viena iš tų istorijų, kurios palieka keistą jausmą. Nes ji nėra apie nugalėtojus. Nėra ir apie pralaimėtojus. Ji apie žmogiškumą – su visomis jo kreivėmis.

Abi įmonės šiandien sklando virš sporto pasaulio kaip dvi atskiros galaktikos. Bet jei žiūrėtume labai giliai, pačioje jų kilmėje – ta pati maža ugnis, kurią uždegė du broliai, kurių nesutarimas buvo toks stiprus, kad jį girdi net po dešimtmečių. Net ir rudo lukšto kiaušinius nudažysite be vargo