Jau ilgiau nei metus tarp Rusijos ir Baltarusijos tvyro išaugusi įtampa, kurią nulėmė Baltarusijos nepasitenkinimas Rusijos vykdoma naftos sektoriaus mokesčių reforma, dėl kurios šaliai blogėja naftos importo sąlygos. Minskas siekia išsiderėti kompensaciją, tačiau Maskva nėra linkusi jos duoti už dyką – iš Maskvos pusės išsakytas siūlymas gilinti integraciją Bendros sąjunginės valstybės projekto rėmuose.

Reklama

Nors pastarąjį pasiūlymą Baltarusija iš pradžių priėmė priešiškai, tačiau vėliau pranešė apie ketinimus parengti tolesnės šalių integracijos veiksmų programą. Šios programos suderintas variantas tarp Minsko ir Maskvos turėtų būti pasirašytas iki šių metų lapkričio mėn. Baltarusijos laukia sudėtingas derybų etapas, kuriame, tikėtina, bus vadovaujamasi logika „finansinės lengvatos mainais į glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija“. Šios situacijos kontekste kyla klausimas, kiek erdvės manevruoti turi Baltarusija, vertinant įvairiapusę šalies ekonominę priklausomybę nuo Rusijos.

Rusiškomis lengvatomis grįsta ekonominė sėkmė

Po Sovietų Sąjungos griūties 1991 m. Baltarusija, kitaip nei Baltijos valstybės, nepradėjo vykdyti į rinkos ekonomiką orientuotų reformų, o daugiausia išlaikė sovietiniais laikais sukurtą pramonę valstybės nuosavybėje. Dėl to Baltarusijos ekonomikos veikimo modelis ir šiandien tebėra grįstas stipriu valstybės vaidmeniu.

Valstybės valdomos įmonės (VVĮ) sukuria apie 50 proc. pridėtinės vertės, be to, jose dirba apie pusė šalies darbuotojų. Nevykdyta ir esminė ekonomikos valdymo reforma – buvo išlaikyta planinė administracinė sistema. Tai leido Baltarusijoje susiformuoti unikaliam valstybinio kapitalizmo modeliui, kuris ilgą laiką veikė pakankamai sėkmingai. 2000–2010 m. ekonomikos augimas vidutiniškai siekė 7,2 proc. per metus ir buvo spartesnis nei daugumos kaimyninių šalių. Vis dėlto didelę dalį pridėtinės vertės sukuriančios VVĮ yra neefektyvios, jos veikia remiantis ne rinkos principais, o valdžios nustatytomis programomis, ir dažnu atveju susiduria su finansinėmis problemomis. Šių įmonių veiklą palaikyti padeda lengvatinės paskolos, teikiamos valstybinių bankų.

Stipriu valstybės vaidmeniu grįstą ekonomikos modelį šalyje padeda palaikyti gausios Rusijos teikiamos energetikos išteklių lengvatos, kurias Baltarusijos valdžia išsiderėjo mainais į politinį lojalumą Maskvai.

Rusijos teikiamos lengvatos apima mažesnę dujų kainą nei kitoms šalims bei naftos ir naftos produktų pardavimą be muitų mokesčio. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimais,

Rusijos suteiktų lengvatų vertė 2018 m. sudarė apie 13 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Netiesioginė Rusijos parama Baltarusijos ekonomikai artimiausiu metu mažės, kadangi Rusija pradėjo vykdyti naftos eksporto mokesčių reformą, dėl kurios mažės Baltarusijos gaunamų lengvatų dydis. TVF skaičiavimais, tiesioginė neigiama įtaka Baltarusijos biudžetui 2019 m. sudarys 0,5, 2020 m. – 0,9, o 2021 m. – 1,1 proc. BVP.

Energetinė ir prekybinė priklausomybė Rusija yra pagrindinė

Baltarusijos prekybos partnerė, į kurią keliauja apie 45 proc. viso eksporto, o importas 2017 m. sudarė net 56 proc. Gilesnis žvilgsnis į užsienio prekybos struktūrą parodo visapusišką Baltarusijos ekonomikos priklausomybę nuo Rusijos. Viena vertus, naftos produktų, sudarančių ketvirtį eksporto, konkurencingumas priklauso nuo naftos žaliavos kainos, kuri daugiausia yra derybų su Maskva rezultatas.

Kita vertus, didžioji dalis ne naftos produktų eksportuojama į Rusiją, todėl jos rinka yra ypač svarbi visoms kitoms Baltarusijos ūkio šakoms.

Pavyzdžiui, daugiau nei 90 proc. Baltarusijos maisto produktų keliauja į Rusiją, o tai didina ūkio pažeidžiamumą dėl galimų importo ribojimų, kuriuos, taikant kaip spaudimo priemonę, Rusija yra linkusi pasitelkti paaštrėjus dvišaliams santykiams. Bendrai, net du trečdaliai Baltarusijos eksporto tiesiogiai priklauso nuo Rusijos naftos kainų politikos ir priėjimo prie šios šalies rinkos.

Baltarusija iš Rusijos importuoja beveik visą naftą, reikalingą dviem Baltarusijoje veikiančioms naftos perdirbimo įmonėms. Dėl to visa pramonės šaka yra priklausoma nuo Rusijos, kadangi alternatyvų šioje situacijoje iš esmės nėra.

Baltarusija yra bandžiusi diversifikuoti naftos žaliavų šaltinius pirkdama naftą iš Venesuelos, Azerbaidžano ir Kazachstano, tačiau šie sandoriai buvo mažos apimties ir ekonomiškai nenaudingi. Baltarusija taip pat importuoja apie 100 proc. sunaudojamų gamtinių dujų, kurių pagrindu gaminama ir beveik visa elektros energija. Stiprios energetinės priklausomybės nesumažins šiuo metu statoma Astravo atominė elektrinė (AE), kurios galia sieks 2 400 MW.

Skaičiuojama, kad nauja AE leistų sumažinti dujų importą 5 mlrd. m3, tačiau tai sudaro tik apie ketvirtadalį viso dujų importo.

Galima sakyti, kad Astravo AE tik dar labiau didina priklausomybę, kadangi elektrinės statyba, kurios kaina siekia 10 mlrd. JAV dol., 90 proc. finansuojama Maskvos suteiktomis lengvatinėmis paskolomis.

Užsienio investicijos ir valstybės skola Rusijos rankose 

Didžiausią dalį Baltarusijos skolos užsieniui sudaro paskolos, gautos iš Rusijos. Remiantis Finansų ministerijos oficialia statistika, 2019 m. iš turimos grąžinti 5,807 mlrd. Baltarusijos rublių (apie 2,51 mlrd. eurų) skolos užsieniui net 48 proc. sudaro paskolos, gautos iš Rusijos.

Be to, skolą Eurazijos stabilumo ir plėtros fondui, sudarančią 18 proc. šalies skolos, iš esmės taip pat galima laikyti skola Rusijai, kadangi 88 proc. šio fondo lėšų sudaro Rusijos įnašai. Tai reiškia, kad šias metais beveik du trečdaliai Baltarusijos skolos turės būti grąžinta Maskvai.

Rusijos sukaupta 6,5 mlrd. JAV dol. Baltarusijos skola gali būti panaudojama kaip spaudimo priemonė, jei Baltarusija ateityje susidurs su mokumo problemomis grąžindama skolą. Šių metų pradžioje Rusijos premjeras D. Medvedevas pabrėžė, kad Baltarusija turi būti dėkinga Rusijai už suteiktą finansinę paramą, ypač turint omenyje tai, kad Rusijos priėjimas prie Vakarų finansų rinkų yra ribotas.

Padėtį apsunkina tai, kad skolinimosi galimybės iš kitų šaltinių yra ribotos. Alternatyva galėtų būti TVF, tačiau sutarti su juo dėl finansinės programos būtų sudėtinga, kadangi jo finansavimas visada siejamas su sąlygų politika, kuri Baltarusijos atveju neabejotinai būtų orientuota į struktūrines ekonomikos reformas. Ankstesnės derybos parodė, kad TVF ir vyriausybės požiūriai šiuo klausimu išsiskiria, o realus susitarimas su TVF būtų galimas tik tuo atveju, jei Baltarusija neturėtų jokių kitų finansavimo alternatyvų.

Remiantis Baltarusijos nacionalinio banko pateikiama statistika, sukauptos tiesioginės užsienio investicijos (TUI) iš Rusijos sudaro daugiau nei pusę visų užsienio investicijų šalyje (55 %). Be to, investicijos iš kitų šalių, tokių kaip Kipras (17 %), dažnu atveju taip pat yra rusiškos kilmės, todėl galima vertinti, kad realiai rusiškų užsienio investicijų dalis yra dar didesnė ir siekia apie du trečdalius visų TUI.

Tiesa, reikia atkreipti dėmesį, kad Baltarusijoje bendras sukauptų TUI dydis yra santykinai mažas, todėl kalbėti apie pernelyg didelę rusiško kapitalo įtaką ekonomikai negalima. Vis dėlto tam tikruose sektoriuose Rytų kaimynės investicijų reikšmė yra didelė.

Rusijos kompanijos kontroliuoja 100 proc. Gazprom Transgaz Belarus įmonės akcijų, kuriai priklauso Baltarusijos gamtinių dujų transportavimo infrastruktūra, 42,5 proc. vienos iš dviejų naftos perdirbimo įmonių Mozyr, 50 proc. didžiausio šalies mobiliojo ryšio tinklų operatoriaus MTS ir penkis šalyje veikiančius bankus, kurių bendrai užimama rinkos dalis sudaro apie 25 proc.

Tuščias derybinių svertų arsenalas 

Baltarusijos ekonomikos augimas tik iš dalies priklauso nuo pačios Baltarusijos valdžios vykdomos politikos.

Dėl ypač glaudžių ekonominių, energetinių ir finansinių saitų Rusijos įtaka šalies plėtrai yra itin didelė. Minskui norint išlaikyti ekonomiką augimo kelyje bus būtina susitarti dėl tolesnės Rusijos paramos per dujų ir naftos nuolaidas, kadangi be jos išlaikyti efektyvumu nepasižymintį ekonomikos modelį gali tapti praktiškai neįmanoma.

Kadangi šalių tarpusavio santykių ekonominiai galios svertai yra Maskvos pusėje, išaugusios įtampos kontekste Baltarusijos galimybės manevruoti derybose yra labai ribotos. Vienintelis Minskui likęs derybinis ginklas – kalbėjimas apie galimą Baltarusijos „politinį nutolimą“ nuo Maskvos, tačiau šiame etape nei Europos Sąjunga, nei Kinija negali būti laikoma realia alternatyva.

Dėl stiprios ekonominės priklausomybės ir be realių alternatyvų Baltarusija, tikėtina, bus priversta nusileisti Rusijos reikalavimams dėl gilesnės integracijos. Vienintelis liekantis klausimas – koks bus šios integracijos mastas ir gylis?

Autorius:
Linas Mockus
Lietuvos banko Ekonominės politikos analizės skyriaus ekonomistas

https://www.lb.lt