Kaip Nintendo išdavė Sony ir netyčia sukūrė PlayStation imperiją?

Įdomu, kaip istorijoje kartais viską pakeičia ne didieji karo planai ar vizijos, o paprasčiausia… baimė. Atsargumas. Kartais — šiek tiek įžūlumo. Ir dar ta žmogiška savybė manyti, kad žinai geriausiai, net kai ženklai maigo tau petį ir sako: „Klausyk, kažkas ne taip“.

Reklama

Būtent taip 9-ojo dešimtmečio pabaigoje pajudėjo grandinė, kuri šiandien atrodo beveik komiška. Nintendo, ką tik dominavusi pasaulyje su savo „Famicom“ (pas mus labiau žinoma kaip „NES“), nusprendė ieškoti partnerio. Reikėjo kompanijos, kuri išmanytų garso technologijas ir galėtų padėti pereiti į CD erą.

Ir Sony, anuomet dar labiau garsėjusi muzikos grotuvais nei žaidimų vizijomis, pasirodė kaip labai patogus, beveik tylus technologinis milžinas. Na, toks, kuris „tiesiog padarys darbą“.

Niekas dar nežinojo, kad tą akimirką Sony tyliai brandino savo ambiciją — o Nintendo rengėsi padaryti vieną didžiausių strateginių klaidų visoje žaidimų industrijos istorijoje. Klaidą, kuri po kelių metų virs pasauline „PlayStation“ imperija.

CD-ROM era: kai visi norėjo atrodyti modernūs

Dešimtmečio pabaigoje CD laikmenos atrodė kaip kosmosas. Daugiau vietos žaidimams, geresnė muzika, pilni animacijos intarpai — tokie dalykai, kurie „Super Mario“ pasaulyje tada dar skambėjo kaip futuristinės pasakos.

Nintendo, kaip visada, mąstė atsargiai. Kompanija buvo įpratusi kontroliuoti kiekvieną detalę, o partneriai jai dažnai atrodė tik būtinas blogis. Sony, tuo metu dirbusi prie savo garso čipų Nintendo konsolei, buvo laikoma tokia saugia, patikima… beveik nuobodia kompanija.

Tačiau Sony inžinieriai turėjo savų troškimų. Ken Kutaragi — žmogus, kurio pavardė dabar žinoma visiems konsolių istorijos gerbėjams — tuo metu Sony viduje buvo beveik laikomas „keistuoliu, kuris per daug domisi žaidimais“. Jam žaidimai buvo rimta industrija. Sony vadovams — nelabai.

Vis dėlto jis įkalbėjo kompaniją įsitraukti į bendrą projektą su Nintendo: sukurti CD priedą jų naujai konsolei.

Planai buvo aiškūs: bendras, kartu sukurtas įrenginys, vadinamas „Play Station“ (taip, tuos du žodžius reikia skaityti atskirai — dar nebuvo „PlayStation“, kurį mes žinome šiandien).

Reklama

Bet štai kur istorija tampa keista

Nintendo vadovai, perskaitę preliminarią partnerystės sutartį, sukluso. Sony įgydavo per daug kontrolės licencijoms, formatų standartams, net galimybei iš dalies valdyti CD pagrįstus Nintendo žaidimus. Tai Nintendo buvo nepriimtina.

Jie paniškai bijojo prarasti monopolį savo ekosistemoje. O dar labiau — bijojo, kad Sony gali įsiveržti į žaidimų rinką su savo ambicijomis.

Taigi, Nintendo tyliai susitarė su kita kompanija — „Philips“. Be žodžio Sony. Jokių signalų, jokių perspėjimų.

Ir tada atėjo 1991 m. birželio 1-oji. „Consumer Electronics Show“ vykstant Las Vegase.

Sony išdidžiai pristatė savo prototipą — Nintendo ir Sony bendrą „Play Station“ konsolę. Su oficialiu Nintendo logotipu. Su šypsenomis. Su planais pradėti gamybą.

O kitą rytą Nintendo… paskelbė visiškai kitą naujieną.

Didysis išdavystės momentas

Scena buvo tokia, kurią technologijų žurnalistai iki šiol prisimena su šypsena:

Sony ką tik pristatė bendrą konsolę.

Praėjus vos 24 valandoms, Nintendo išėjo į sceną ir pareiškė, kad partnerystę tęs su… Philips. Ne su Sony. Žinoma, Sony apie tai nežinojo. Iki paskutinės minutės.

Galite įsivaizduoti salėje tvyrančią įtampą: vieni suprato, kas ką tik įvyko, kiti bandė suvokti, kaip realiai įmanoma „pamiršti“ informuoti partnerį apie tokį pokytį. Sony vadovai atrodė šokiruoti, žurnalistai — suglumę, o Nintendo bandė viską pristatyti kaip „strateginį sprendimą“.

Bet tikrovėje tai buvo brutalus kirvis į partnerystę. Ir, kaip dažnai atsitinka, didžiausi perversmai gimsta būtent iš tokių kirčių.

Sony vadovai įsiuto. Įmonė buvo pažeminta viešai, pasauliniame renginyje. Ir tuo momentu Ken Kutaragi iš esmės gavo progą įtikinti vadovybę:
„Mums nereikia Nintendo. Mes galime kurti savo konsolę.“

Kaip Sony pavertė pyktį vizija

Tuo metu Sony struktūra buvo tokia, kad inovatyvius projektus dažnai slėpdavo vidiniai konfliktai. Vieni vadovai laikė žaidimus „ne rimtu verslu“, kiti tikino, kad rinka keičiasi. Po Nintendo išdavystės tos diskusijos baigėsi. Visas pyktis, spaudimas ir ambicijos virto į vieną kryptį: sukurti savo žaidimų platformą.

Sony inžinieriai, dar vakar laikyti pusiau nereikalingais žaidimų entuziastais, tapo strateginiu prioritetu. Buvo suburta komanda, kuri pradėjo kurti 3D orientuotą, diskais paremtą konsolę.

Ir štai čia buvo esminis lūžis: tuo metu Nintendo laikėsi kasetes — saugesnio, bet riboto formato. Sony pasirinko diskus, atverdama vartus didesnei talpai, pigesnei gamybai ir, svarbiausia, laisvesnei kūrėjų kūrybai.

Kūrėjai iš karto pajuto skirtumą. Diskuose galima talpinti muziką, vaizdo klipus, plačias pasaulio erdves. Daugiau garso takelių, daugiau intarpų, daugiau siužeto.

Sony atrodė kaip jaunatviškas, drąsus, šiek tiek chaotiškas žaidėjas, pasiruošęs rizikuoti. O Nintendo — kaip tradicinis tėvas, kuris vis dar tikėjo, kad visi žaidėjai nori tik šeimyninio „Mario“ pasaulio.

Ir, tiesą sakant, tuo metu daug kas manė, kad Sony rizikuoja be reikalo. Bet istorija mėgsta netikėtumus.

„PlayStation“ gimimas — atsitiktinumas, kuris tapo revoliucija

1994 m. Sony pristatė „PlayStation“ Japonijoje. 1995 m. — JAV ir Europoje.

Skaičiai buvo stulbinantys.

Per pirmuosius metus „PlayStation“ ne tik užsitikrino vietą rinkoje, bet realiai sudrebino Nintendo dominavimą. Buvo žaidimų, kurių Nintendo net negalėjo paleisti — per dideli, per ambicingi, per „rimti“. „Estoty“ pajamos per metus išaugo trečdaliu

Ir čia prasideda visa ta dalis, kurią žaidimų entuziastai šiandien žino beveik mintinai: „Final Fantasy VII“, „Metal Gear Solid“, „Gran Turismo“, „Crash Bandicoot“, „Tekken“. Tituliniai hitai, kurie rodė, kad žaidimai gali būti daugiau nei platformeriai.

Kol Nintendo dvyliktą kartą stengėsi parodyti, kad jų „N64“ kasetės tikrai „turi privalumų“, Sony kūrė kultūrą. Konsolė tapo jaunosios kartos simboliu, dalimi popkultūros, o jos garsusis startinis garsas (tas šaltas, tyliai grėsmingas drone) iki šiol sukelia nostalgiją.

Ironiška, bet būtent baimė — ta pati, kuri privertė Nintendo bėgti pas Philips — padėjo gimti konsolių gigantui. Jei Nintendo būtų pasitikėjusi Sony, išdrįsusi bendradarbiauti, šiandien „PlayStation“ galėjo būti tik priedas jų konsolei. Gal net niekas jo taip nevadintų. Telefonų gamintojai plečia asortimentą

Ką ši istorija sako apie žaidimų industriją?

Nors nesinori daryti iškilmingų pamokymų, ši istorija yra savitas priminimas, kad technologijų pasaulis juda pagal labai žmogiškas taisykles: emocijas, konfliktus, asmenines ambicijas.

Nintendo baimė prarasti kontrolę privertė priimti išdavikišką sprendimą, o Sony noras atkeršyti sukūrė galutinį žaidimų kultūros posūkį.

Kartais galvoju, kaip būtų atrodęs pasaulis, jei Sony būtų likusi muzikos grotuvų gamintoja, o Nintendo — be konkurento, kuris privertė ją rizikuoti, eksperimentuoti, kurti „Switch“.

Ir dar kartą pagalvoju apie tuos Sony inžinierius, kurie, sužinoję apie Nintendo išdavystę, tikrai neplanavo kurti konsolės, kuri per du dešimtmečius taps didžiausia pasaulyje.

Bet istorija mėgsta tuos, kurie supykę ne pasiduoda, o dirba tyliai ir įnirtingai. „Mercedes-Benz“ automobiliai su nauja funkcija