Paskelbta
2 mėnesiai prieš-
Yra vardų, kurie mados pasaulyje skamba taip pat stabiliai kaip laikrodis ant sienos. Louis Vuitton – vienas jų. Net jei mada keičiasi, net jei tendencijos griūva viena po kitos, LV monograma lieka. Ant lagaminų, rankinių, diržų. Ant žmonių, kurie nori parodyti, kad jie „kažkur jau buvo“ – arba bent jau nori, kad taip atrodytų.
Bet šiandien, kai prabanga tapo beveik masiniu reiškiniu, o logotipai kartais atrodo per garsūs, kyla paprastas klausimas: kaip Louis Vuitton tapo pasauliniu prabangos simboliu? Ne tik brangiu prekės ženklu, o reiškiniu. Istorija nėra tokia glotni, kaip reklaminiai klipai. Ji ilgesnė, painesnė ir, tiesą sakant, žmogiškesnė.
Louis Vuitton gimė 1821 m. mažame Anchay kaime Prancūzijoje. Be aristokratijos, be privilegijų. Būdamas vos trylikos, jis pėsčiomis išėjo į Paryžių. Tai ne romantizuotas „herojaus kelias“ – tai buvo varginga, purvina, ilga kelionė. Bet būtent čia slypi pirmas svarbus momentas: Louis Vuitton nuo pat pradžių buvo arčiau praktikos nei prabangos.
XIX a. viduryje kelionės tapo madingos. Traukiniai, garlaiviai, didėjantis mobilumas. Tačiau lagaminai buvo nepatogūs, apvaliais dangčiais, sunkiai kraunami. Vuitton tai matė kasdien, dirbdamas pakuotoju. Ir jis padarė tai, kas dabar skamba elementariai, bet tuo metu buvo beveik revoliucija: sukūrė plokščią, stačiakampį lagaminą.
Ne grožis buvo svarbiausia. O funkcija.
Ironiška, bet Louis Vuitton sėkmė prasidėjo ne nuo „prabangos“, o nuo sprendimo labai žemiškai problemai. Kelionės tapo patogesnės. Daiktai – saugesni. Ir staiga elitui tai patiko.
Louis Vuitton vardas pradėjo sklisti Paryžiuje, kai jis tapo imperatorienės Eugenijos – Napoleono III žmonos – asmeniniu lagaminų gamintoju. Tai buvo daugiau nei reklama. Tai buvo socialinis signalas: jei imperatorienė renkasi Vuitton, tai kažką reiškia.
Tačiau čia svarbi detalė, kuri dažnai nutylima. Vuitton nebandė atrodyti „aukščiau“ savo klientų. Jis dirbo jiems. Klausė, stebėjo, prisitaikė. Tai nebuvo pasyvus statuso simbolis – tai buvo naudinga prabanga.
Ir štai kur Louis Vuitton pradeda išsiskirti nuo daugelio vėlesnių mados namų. Jis nekūrė iliuzijos. Jis kūrė objektą, kuris turėjo būti naudojamas. Subraižytas. Išbandytas.
Prabanga, kuri nebijo gyvenimo.
Šiandien LV monograma atrodo kaip grynas marketingo triukas. Bet jos atsiradimo priežastis buvo kur kas žemiškesnė – klastotės. Jau XIX a. pabaigoje Louis Vuitton produktai buvo masiškai kopijuojami. Taip, net tada.
Georges Vuitton, įkūrėjo sūnus, 1896 m. pristatė legendinį LV monogramos raštą. Gėlės, inicialai, pasikartojantys simboliai. Tai nebuvo bandymas būti „meniškiems“. Tai buvo bandymas apsisaugoti.
Paradoksas: tai, kas turėjo apsaugoti nuo klastočių, ilgainiui tapo labiausiai klastojamu dizainu pasaulyje.
Bet būtent čia Louis Vuitton pradėjo formuoti savo, kaip pasaulinio prabangos simbolio, veidą. Logotipas tapo atpažįstamas net tiems, kurie niekada nebuvo įžengę į LV butiką.
Daugelis prabangos prekių ženklų XX a. perdegė. Arba tapo pernelyg elitiniai, arba per daug išsiplėtė. Louis Vuitton ėjo lėčiau. Kartais net per lėtai, žiūrint iš šiandienos perspektyvos.
Ilgą laiką jie darė vieną dalyką – lagaminus. Krepšius. Kelioninius aksesuarus. Be drabužių, be podiumų, be garsenybių. Tai atrodė beveik senamadiška. Bet būtent tai kūrė pasitikėjimą. Louis Vuitton nebuvo „madingas“. Jis buvo patikimas.
Kai atsirado rankinės, jos buvo tiesiog mažesni lagaminai. Ta pati logika, tas pats funkcionalumas. Nėra atsitiktinumo, kad iki šiol Louis Vuitton stipriausias segmentas – odos gaminiai.
1987 m. Louis Vuitton susijungė su Moët Hennessy ir gimė LVMH. Tai buvo lūžis. Staiga prabanga tapo ne tik amatu, bet ir korporacija.
Bernard Arnault – žmogus, kurio pavardė dažnai minima su šaltu skepticizmu – suprato vieną dalyką: prabanga turi būti valdoma taip pat rimtai kaip bet kuris globalus verslas. Bet su viena sąlyga – niekada neleisti atrodyti, kad tai yra tik verslas.
Louis Vuitton tapo LVMH karūnos brangakmeniu. Investicijos, plėtra, naujos rinkos. Azija, JAV, Artimieji Rytai. Bet kartu – griežta kontrolė. Ribotas kiekis. Aukštos kainos. Jokio išpardavimų chaoso.
Tai buvo pavojingas balansavimas. Vienas neteisingas žingsnis – ir prabanga virsta masine preke.
1997 m. Louis Vuitton paskyrė Marc Jacobs kūrybos direktoriumi. Tai buvo šokas. Staiga konservatyvus lagaminų gamintojas pradėjo rodyti kolekcijas Paryžiaus mados savaitėje.
Ir tai veikė. Bet ne iš karto. Pirmieji metai buvo keisti, net šiek tiek nejaukūs. Bet ilgainiui Louis Vuitton tapo mados namais be tobulumo manijos. Su eksperimentais. Su klaidomis.
Bendradarbiavimai su Stephen Sprouse, Takashi Murakami – spalvotos monogramos, grafičiai, ironija. Tai buvo rizika. Ir ji pasiteisino. Louis Vuitton tapo matomas jaunesnei auditorijai. Bet neprarado senosios. Retas atvejis.
Šiandien Louis Vuitton yra visur. Oro uostuose. Didmiesčių centruose. Muzikiniuose klipuose. Ant sportininkų, reperių, verslininkų. Plovyklų rinką sukrėtė naujiena
Ir čia kyla nemalonus klausimas: ar tai dar prabanga, jei tai taip plačiai paplitę?
Louis Vuitton atsakymas paprastas ir ciniškas: taip, jei žmonės vis dar nori tai pirkti. Jei kainos kyla. Jei laukimo sąrašai nesutrumpėja.
Louis Vuitton tapo ne tik prabangos prekės ženklu, bet ir socialiniu signalu. Kai kam – sėkmės. Kai kam – skonio stokos. Kai kam – abiejų derinio. Bet ignoruoti jo įtakos neįmanoma.
Pastaraisiais metais Louis Vuitton susiduria su tuo, su kuo susiduria visi milžinai – nuovargiu. Logotipo pertekliumi. Klausimu, ar dar įmanoma nustebinti. Kai kurie kolekcijas vadina per triukšmingomis. Kiti – pernelyg saugiomis. Virgil Abloh laikotarpis atnešė naują energiją, bet ir naujas diskusijas apie tai, kas yra prabanga XXI amžiuje.
Ir vis dėlto, net kritika dažnai tik sustiprina Louis Vuitton pozicijas. Nes kalbama. Nes stebima. Nes perkama. Prabanga kaip investicija
Galbūt atsakymas slypi ne dizaine. Ir ne kainoje. O tame, kad Louis Vuitton niekada neapsimetė kuo nors kitu. Jis visada buvo apie daiktus. Apie judėjimą. Apie keliones – fizines ir socialines. Apie norą būti pastebėtam, bet ir apie norą turėti kažką, kas „laiko“. Nekilnojamas turtas Portugalijoje
Kaip Louis Vuitton tapo pasauliniu prabangos simboliu? Ne per vieną genialią idėją. O per šimtmečius nuoseklaus darbo, klaidų, prisitaikymo ir labai žemiško supratimo, ko žmonės iš tikrųjų nori.
Ir galbūt tai ir yra tikroji prabanga – gebėjimas keistis, bet neprarasti savęs.
Klastočių kiekis ir nuostoliai auga, bet verslas vis dar linkęs rizikuoti


Naudingos nuorodos:
Padangos
Naudotos knygos
Fejerverkai Kaune
-->Čia gali būti Jūsų nuoroda <--
Reklama
Reklama
Naudotų automobilių rinka Lietuvoje juda tyliai, bet nuolat. Vieni perka, kiti parduoda, treti tik lygina kainas ir laukia geresnio momento....
Socialiniai tinklai mirgėte mirga nuo dirbtinio intelekto (DI) sukurtų vizualų – nuo realistiškų produktų nuotraukų iki vaizdo įrašų, kuriuose vis...
Internetinė prekyba Lietuvoje seniai nebėra naujiena. Užsakomi telefonai, skalbyklės, laidai, net biuro kėdės. Viskas kelių paspaudimų atstumu. Tarp tokių parduotuvių...
Vaikų žaidimų aikštelė kieme dažnai prasideda nuo paprastos minties – kad vaikai turėtų savo erdvę. Ne tik sūpynes. Ne tik...
Palapinė – tai laikini namai. Kartais vienai nakčiai festivalyje, kartais savaitei prie ežero, o kartais kelioms dienoms kalnuose, kur oras...
Miegmaišis dažnai vertinamas kaip paprastas daiktas – suskleidi, įmeti į kuprinę, išskleidi vakare ir miegi. Tačiau kiekvienas, bent kartą sušalęs...
Hamakas dažnai siejamas su lėtu vasaros popiečiu. Švelnus siūbavimas, pavėsis, knyga ar tiesiog užmerktos akys. Atrodo paprasta – audinio gabalas...
Dviratis pats savaime jau yra pakankamas. Ratai sukasi, grandinė dirba, kelias veda į priekį. Tačiau vos tik pradėjus važinėti dažniau,...