Maxima grupė: istorija, savininkai, apyvarta ir kiek iš tiesų uždirba didžiausias Lietuvos prekybos tinklas?

Jeigu paprašytume žmogaus Lietuvoje įvardyti vietą, kurioje jis lankosi dažniau nei pas gydytoją ar pas giminaičius, „Maxima“ tikrai būtų sąrašo viršuje. Net tie, kurie sako, kad „ten neperku iš principo“, dažniausiai vis tiek kažkada užsuka – vandens, sausainių, akcijinės kavos. Tai tapo beveik neišvengiama kasdienybės dalimi.

Reklama

Ir vis dėlto, už tų automatinių durų, kasų pypsėjimo ir geltonų akcijų lapelių slepiasi labai didelis, sudėtingas ir ne visada lengvai suprantamas verslas. „Maxima grupė“ – ne tik parduotuvės. Tai struktūra, kuri daro įtaką kainoms, darbo rinkai, tiekėjams ir net politinėms diskusijoms. Todėl klausimas „kas iš tikrųjų yra Maxima?“ nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Šiame tekste pabandykime ramiai, be didelių lozungų, pasižiūrėti, kaip viskas atrodo iš arčiau: nuo pradžios, nuo savininkų, nuo skaičių. Be bandymo kažką nuteisti ar išteisinti. Tiesiog suprasti.

Kaip viskas prasidėjo: 90-ieji, chaosas ir gera nuojauta

„Maximos“ šaknys – tie patys laukiniai 1990-ieji, kuriuos vieni prisimena su nostalgija, kiti – su lengvu šiurpu. Tuomet Lietuvoje niekas tiksliai nežinojo, kaip turi atrodyti privatus verslas. Nebuvo aiškių taisyklių, nebuvo patirties, nebuvo net normalios prekybos infrastruktūros.

Būtent tada atsirado „Vilniaus prekyba“. Iš pradžių – gana kukli, su keliais partneriais, mažomis parduotuvėmis ir labai paprasta idėja: žmonėms reikia vietos, kur galima nusipirkti kasdienių dalykų greitai ir be sudėtingų ritualų. Be „per pažįstamus“, be ilgo laukimo.

Pirmosios „Maximos“ nebuvo gražios. Jos buvo praktiškos. Dažnai – ankštos, su ribotu pasirinkimu, bet pigesnės nei dauguma alternatyvų. Ir žmonėms to užteko.

Augimas buvo greitas. Kartais per greitas. Bet tuo metu tai buvo beveik norma – kas pirmas užėmė vietą, tas laimėjo. „Maxima“ tai suprato anksčiau nei daugelis konkurentų.

Nuo „Vilniaus prekybos“ iki „Maxima grupės“

Ilgą laiką „Maxima“ buvo tik viena iš „Vilniaus prekybos“ dalių. Po tuo pačiu stogu buvo ir vaistinės, ir degalinės, ir nekilnojamas turtas. Bet laikui bėgant tapo aišku, kad toks modelis per sunkus – per daug skirtingų verslų, per daug interesų.

Prasidėjo skaidymas. Vaistinių tinklas tapo „Euroapotheca“, NT projektai – atskira kryptimi, o mažmeninė prekyba susitelkė į tai, ką moka geriausiai. Taip gimė „Maxima grupė“ – jau ne tik lietuviška, o tarptautinė bendrovė.

Reklama

Tai nebuvo vienadienis sprendimas. Daug vidinių ginčų, teismų, tyliai išspręstų konfliktų. Apie tai viešumoje kalbėta mažai, bet verslo viduje tai buvo dideli lūžiai.

Kas šiandien valdo „Maxima grupę“?

Jeigu ieškotume vieno žmogaus, kuris „valdo Maximą“, dažniausiai išgirstume vieną pavardę – Nerijus Numavičius. Ir tai nebūtų neteisinga. Jis ilgą laiką buvo pagrindinis veidas ir sprendimų priėmėjas.

Tačiau šiandien situacija sudėtingesnė. „Maxima grupė“ priklauso holdinginei struktūrai, kurios kontrolė – Numavičiaus rankose, bet kasdienis valdymas patikėtas profesionaliems vadovams. Kitaip tariant, savininkas nėra tas žmogus, kuris sprendžia, kiek kainuos bananai rytoj.

Svarbu ir tai, kad po ilgų akcininkų konfliktų dauguma buvusių partnerių pasitraukė. Tai sustiprino kontrolę, bet kartu padidino atsakomybę. Kai sprendimus priima mažiau žmonių, nėra kur slėptis.

Kiek pinigų praeina per „Maximą“: apyvarta

Čia skaičiai jau nebeatrodo realūs kasdieniam žmogui. „Maxima grupės“ metinė apyvarta siekia apie 5–6 milijardus eurų. Kai kuriais metais – dar daugiau. Tai reiškia visus pardavimus visose šalyse, ne pelną.

Didžiausia dalis vis dar ateina iš Baltijos šalių. Lietuva – pagrindinė rinka. Čia „Maxima“ turi didžiausią tinklą, stipriausią logistiką ir giliausią ryšį su vietiniais tiekėjais.

Tačiau svarbu suprasti vieną dalyką: didelė apyvarta nereiškia, kad įmonė „maudosi piniguose“. Maisto prekyba yra viena mažiausiai pelningų verslo sričių. Maržos mažos, konkurencija didelė, o klaidos kainuoja brangiai.

O kiek lieka pelno?

Čia prasideda dalis, kuri dažniausiai sukelia daugiausia emocijų. Oficialiais duomenimis, „Maxima grupės“ grynasis pelnas dažniausiai svyruoja nuo keliasdešimt iki kelių šimtų milijonų eurų per metus.

Skamba daug? Taip. Bet kai tai padalini iš tūkstančių darbuotojų, šimtų parduotuvių ir milijardinių apyvartų, vaizdas tampa kitoks.

Didelė dalis pelno reinvestuojama: naujos parduotuvės, sandėliai, IT sistemos, savitarnos kasos, energijos efektyvumas. Tai nėra pinigai, kurie visi išeina savininkams.

Aišku, dividendai mokami. Ir nemaži. Bet pasakojimas apie „auksinius kalnus“ dažnai labiau emocinis nei paremtas skaičiais.

Darbuotojai: skausminga tema

„Maxima“ – vienas didžiausių darbdavių Lietuvoje. Tai faktas. Ir tai automatiškai reiškia problemas. Atsinaujino vienintelė tokia „Maxima“ Kaune

Žemi atlyginimai, didelis krūvis, darbuotojų kaita – visa tai ilgus metus buvo „Maximos“ Achilo kulnas. Ne viskas buvo išgalvota. Dalis kritikos – pagrįsta.

Pastaraisiais metais situacija po truputį keičiasi. Didėja algos, atsiranda daugiau automatizacijos, daugiau dėmesio darbo sąlygoms. Ar to pakanka? Daugelis darbuotojų pasakytų – ne. Bet kryptis bent jau tapo aiškesnė.

Kodėl „Maxima“ vis dar dominuoja?

Nepaisant „Lidl“, „Iki“, „Rimi“ ir kitų konkurentų, „Maxima“ išlieka didžiausia. Kodėl?

Atsakymas paprastas: mastas. Ji turi daugiau parduotuvių, geresnę logistiką, stipresnę derybinę poziciją su tiekėjais. Tai leidžia laikyti kainas konkurencingas, net kai pelno maržos mažos.

Be to, „Maxima“ labai gerai pažįsta vietinį pirkėją. Ne idealų, ne teoriškai apskaičiuotą, o realų – tą, kuris skuba po darbo ir žiūri į kainą.

Plėtra į užsienį: ne visur sekėsi

„Maxima grupė“ veikia ne tik Lietuvoje. Latvija, Estija – natūrali plėtra. Lenkija – sudėtinga. Bulgarija – netikėtai sėkminga.

Lenkijoje konkurencija milžiniška, kainų karai nuolatiniai. Ne visos parduotuvės išgyveno. Bulgarijoje situacija buvo kitokia – mažiau stiprių tarptautinių tinklų, daugiau erdvės augimui.

Tai rodo vieną dalyką: „Maxima“ nėra nepažeidžiama. Ji daro klaidas. Ir kartais už jas sumoka. Kauno „Akropolio“ „Maximoje“ – išpardavimas

Krizės, apie kurias nenorima kalbėti

Neįmanoma kalbėti apie „Maximą“ nepalietus Rygos tragedijos 2013 metais. Tai buvo momentas, kai daug kas pasikeitė. Ne tik Latvijoje, bet ir visoje grupėje.

Po to „Maxima“ tapo daug atsargesnė. Mažiau kalbų, daugiau vidinių taisyklių, daugiau atsakomybės grandinių. Tai buvo skaudi, bet neišvengiama pamoka.

Ką reiškia turėti tokią įmonę šalyje

„Maxima“ šiandien yra daugiau nei prekybos tinklas. Ji daro įtaką ūkininkams, gamintojams, transportui, net darbo kultūrai. 2026 metais „Maxima“ į darbuotojų atlyginimus investuos 14 mln. eurų daugiau

Kai „Maxima“ keičia kainodarą – tai jaučia visi. Kai ji didina atlyginimus – rinkoje kyla spaudimas kitiems darbdaviams. Tai jėga, kuri neišnyks per vieną dieną.

Be šūkių ir fanfarų

„Maxima grupė“ nėra nei herojus, nei piktadarys. Tai didelis verslas, kuris veikia pagal savo logiką. Kartais – žmonėms patogią, kartais – erzinačią.

Ji uždirba daug, bet ir išleidžia daug. Ji dominuoja, bet nėra neliečiama. Ir galbūt svarbiausia – ji atspindi tai, kokia yra mūsų rinka, mūsų įpročiai ir mūsų lūkesčiai.

Jeigu norime suprasti „Maximą“, turime žiūrėti ne tik į čekį, bet ir į visą sistemą aplink jį. Ir tada vaizdas tampa ne toks juodai baltas.