Verslas
„Samsung“ kilmė: kaip nuo maisto prekybos gimė technologijų milžinas?
Jeigu šiandien ištarsite žodį „Samsung“, dauguma pagalvos apie telefonus. Apie ekranus, kurie lenkiasi. Apie televizorius, kurių vaizdas per ryškus vakare, bet vis tiek įspūdingas. Gal kas nors pridurs – puslaidininkiai, lustai, fabrikai, kurių dydis primena mažus miestus.
Reklama
Retai kas prisimena ryžius. Džiovintas žuvis. Makaronus. O būtent nuo to viskas ir prasidėjo.
Samsung istorija – tai ne viena tiesi sėkmės linija, o veikiau painus, kartais net chaotiškas Korėjos XX amžiaus atspindys. Karai, skurdas, autoritarinė valdžia, staigus augimas, šeimos ambicijos ir labai žemiški sprendimai. Ne „garažo startuolis“, o prekybininko instinktas, kuris laikui bėgant virto technologijų imperija.
Ir gal būtent todėl ši istorija tokia įdomi.
Pradžia: maistas, logistika ir išgyvenimas
1938-ieji. Korėja dar okupuota Japonijos. Jaunas verslininkas Lee Byung-chul atidaro nedidelę prekybos įmonę Taegu mieste. Pavadinimas – „Samsung“. Trys žvaigždės. Ambicinga, bet tuo metu – beveik tuščia metafora.
Verslas paprastas: ryžiai, cukrus, džiovinta žuvis. Prekyba, logistika, sandėliavimas. Jokios romantikos. Tik poreikis išgyventi ir supratimas, kad maistas – tai stabilumas. Net ir chaose.
Lee nebuvo išradėjas. Jis buvo stebėtojas. Jis suprato, kaip juda prekės, kaip veikia skolos, kaip svarbu turėti ryšių. Ir, gal svarbiausia, jis suprato, kad Korėjoje, norint augti, reikia būti lanksčiam. Net ciniškam.
Po Antrojo pasaulinio karo Samsung plėtėsi: tekstilė, cukraus rafinavimas, draudimas. Viskas, kas tuo metu atrodė perspektyvu. Jei šiandien tai skamba kaip chaotiškas portfelis – taip ir buvo. Bet tai buvo sąmoninga strategija.
Chaebol logika: augti bet kuria kryptimi
Norint suprasti, kaip Samsung tapo technologijų milžinu, reikia suprasti vieną korėjietišką žodį: chaebol.
Reklama
Tai didelės šeimos valdomos korporacijos, glaudžiai susijusios su valstybe. Ne visada švariai. Ne visada skaidriai. Bet nepaprastai efektyviai sparčios industrializacijos laikotarpiu.
1960–1970 m. Pietų Korėja buvo skurdi, bet ambicinga. Valdžia pasirinko kelis verslo konglomeratus ir praktiškai pasakė: augkite. Eksportuokite. Darykite viską, kad šalis pakiltų.
Samsung gavo kreditų, lengvatų, politinės tylos. Mainais – augimą.
Iš pradžių tai buvo tekstilės fabrikai, vėliau – laivų statyba, chemija, sunkioji pramonė. Technologijos dar nebuvo prioritetas. Bet Lee Byung-chul jau stebėjo Japoniją. Sony. Toshiba. Jis matė, kur juda pasaulis. Ir nenorėjo likti už borto.
Įžengimas į elektroniką: vėlyvas, bet atkaklus
Samsung į elektroniką įžengė gana vėlai. 1969 m. įkurta Samsung Electronics. Pirmieji produktai – juodai balti televizoriai, surinkti iš importuotų dalių. Kokybė? Vidutinė. Reputacija? Menka.
Ilgą laiką „Samsung“ reiškė pigų variantą. Ne blogą, bet ir ne prestižinį. Tai erzino Lee šeimą.
Ypač jo sūnų Lee Kun-hee, kuris perėmė vadovavimą 1987-aisiais. Jis buvo kitoks. Labiau impulsyvus. Mažiau kantrus. Ir daug labiau apsėstas idėjos, kad Samsung gali būti ne tik „pakankamai geras“.
Yra garsi istorija apie 1995 metus, kai Lee Kun-hee įsakė sunaikinti tūkstančius brokuotų telefonų ir faksų – tiesiog sudeginti juos darbuotojų akivaizdoje. Žinutė buvo aiški, net brutali: kokybė arba nieko.
Tai nebuvo gražus momentas. Bet jis tapo lūžiu.
Puslaidininkiai: nematoma, bet lemiama revoliucija
Jeigu šiandien Samsung yra technologijų milžinas, didelė dalis to – ne telefonų, o lustų nuopelnas.
Dar 1980-aisiais Samsung pradėjo investuoti į puslaidininkius. Tuo metu tai atrodė rizikinga. Brangu. Technologiškai sudėtinga. Japonai dominavo rinką, amerikiečiai – dizainą.
Bet Samsung turėjo kantrybės ir kapitalo. Ir valstybinį palaikymą.
DRAM atminties lustai tapo kertiniu akmeniu. Samsung gamino daugiau, pigiau, greičiau. Kartais – agresyviai. Konkurentai skundėsi dempingu. Bet rinka keitėsi.
Iki 2000-ųjų Samsung jau buvo vienas didžiausių atminties lustų gamintojų pasaulyje. Tai suteikė ne tik pinigų, bet ir technologinį stuburą visiems kitiems produktams – nuo televizorių iki išmaniųjų telefonų.
Tai buvo tylus dominavimas. Be reklamų. Be fanų. Elektronikos tiekėjai iš Lenkijos
Išmanieji telefonai ir rizika klysti
Kai pasirodė „iPhone“, Samsung jau gamino telefonus. Bet jie buvo… nuobodūs. Funkcionalūs. Pamirštami.
Android pakeitė žaidimą. Samsung pasirinko ne vieną modelį, o dešimtis. Dideli. Maži. Pigūs. Brangūs. Kartais per daug visko.
Buvo klaidų. „Galaxy Note 7“ fiasko su sprogstančiomis baterijomis – viena skaudžiausių technologijų istorijų pastaraisiais dešimtmečiais. Kitos įmonės būtų sustingusios. Samsung atsitraukė, susimokėjo, grįžo.
Ir tai, ko gero, geriausiai apibūdina Samsung kultūrą: judėti toliau, net kai reputacija braška.
Šeima, skandalai ir tylus tęstinumas
Negalima kalbėti apie Samsung, nepaliečiant šeimos dramos. Lee Kun-hee teistumas už korupciją. Prezidentų malonės. Paveldėjimo schemos. Viešos diskusijos apie chaebol galią.
Dabartinis lyderis Lee Jae-yong taip pat ne kartą atsidūrė teismuose. Tai meta šešėlį. Ir kartu primena, kad Samsung nėra tik technologijų istorija. Tai politinė, socialinė, net moralinė dilema Pietų Korėjai. Partizaninis marketingas
Ir vis dėlto įmonė veikia. Gamyklos plečiasi. Investicijos skaičiuojamos dešimtimis milijardų.
Ką iš tiesų reiškia Samsung transformacija
Samsung kelias – tai ne pasaka apie genialią idėją. Tai istorija apie adaptaciją. Apie gebėjimą keistis greičiau nei aplinka. Apie sprendimus, kurie kartais atrodo šalti, net žiaurūs.
Nuo ryžių maišų iki nanometrų. Nuo vietinės prekybos iki globalios infrastruktūros, kurios produktus naudoja net konkurentai.
Gal tai ne romantiškiausia technologijų istorija. Bet ji – viena tikriausių. Ekonomika knyga
Reklama
