„Onzė“ vadovė Rasa Mišelinskė: „Logistikoje daugėja vadovių moterų ir tai labai džiugina“

Už „Taupykite savo laiką“ šūkiu besivadovaujančios logistikos kompanijos „Onzė“ vairo – veikli moteris, mama, kuri nebijo rizikuoti, bandyti ir imti iš gyvenimo pilnomis saujomis. Ir iš tiesų, jaunai, veikliai moteriai, mamai šis šūkis tikrai nėra svetimas, o ir darbo valandų, kad sutaupytų kitų laiką, „Onzė“ vadovė Rasa Mišelinskė neskaičiuoja. Su Rasa kalbamės apie jos įmonę, moters įvaizdį tokiame versle bei iššūkius.

Reklama

– Papasakokite apie savo įmonę. Kiek metų gyvuoja, kokios įmonės vertybės ir tikslai?

– Įmonei jau penkeri metai. Vasarą šventėme penktąjį mini jubiliejų. Gal pradėsiu nuo įmonės atsiradimo. Esu 2 vaikų mama. Su logistika iki tol neturėjau visiškai nieko bendro, bet aš toks žmogus, kad negaliu sėdėti vietoje. Tai, visų pirma, kolegos, draugai aplink, daug kas dirba logistikoje ir man šovė mintis ateiti į rinką su online skaičiavimo programa. Ta programa turėjo skaičiuoti klientams kainas. Kas man atrodė vau, labai geras dalykas, labai patogu, nes visas mano darbas realiai yra skaičiuoti kainą. Aš įsivaizdavau, kad tas online skaičiavimas bus geras dalykėlis.

 Atėjau į rinką su šia koncepcija, kad bus patogu, klientui nereikės vargti ir panašiai. Bet, deja, ta koncepcija nebuvo tokia tobula ir tokia puiki, ir teko pereiti prie senojo būdo skaičiuoti ranka, nes žmogiškasis bendravimas yra didesnė vertybe, nei tik kainos pateikimas.

www.onze.lt

Realiai mano tikslas logistikoje – kad klientas gautų viską iš vienų rankų. Tai nėra tik mūsų šūkis, bet tą ir darome. Mūsų veikla siejama su transportavimu, bet taip ir su prekių pardavimu. Kaip pavyzdys, absorbentai, pripūtimo maišai, kurie reikalingi transportavimui, diržai, tvirtinimai, visa kita, kad klientas, atėjęs pas mus gautų ne tik transportą, bet ir papildomas prekes, kurių tą momentą reikia jo kroviniui. Tai tikslą turiu tokį, kad nereikėtų klientui žvalgytis ir ieškoti, o gautų čia ir dabar viską, ko tik jam reikia.

– Būna stereotipų dėl moters vaidmens tokiame versle? Jums sunku, o gal kaip tik yra privalumų?

– Nei privalumas nei trūkumas čia. Pačioje pradžioje taip, teko susidurti su keletu įmonių, kurioms buvo labai keista, kaip čia logistikoje vadovė moteris ir dar jauna asmenybė, be kažkokios patirties didžiulės. Buvo keletas situacijų, bet kuo toliau, tuo daugiau moterų matosi šiame versle. Tas labai džiugina. Ir mano rate yra nemažai moterų vadovių logistikoje. Mes bendraujame, dalijamės patirtimi. Bet vis tiek, logistika plius moteris– dar lygybės negalėčiau dėti, nes tikrai dar kažkam būna keista.

– O gal padeda kažkokios moteriškos savybės? Na, pavyzdžiui, kruopštumas, atsakomybė.

– Nebūtinai pasakyčiau, kad tai yra moteriškos savybės. Aš esu pakankamai atsakinga, skrupulinga, mėgstu, kad klientas būtų apšokinėtas. Tai reiškia, kad kuo mažiau kiltų klausimų.

Kalbant apie logistiką, aš nemažai dirbu su vidutinėmis ir mažomis įmonėmis, su klientais, kurie yra nauji šioje srityje. Lygiai taip pat, kaip aš kažkada buvau naujokė. Na, pavyzdžiui, įmonė nori pradėti gabenti krovinius iš Kinijos ar iš kitos šalies, bet neturi žalio supratimo, ką reikia dabar daryti. Tai aš konsultuoju nuo A iki Z ką jiems daryti, kaip daryti, kokius namų darbus iki tol atlikti, kad suprastų, kiek jiems kainuos transportavimas, kokia bus prekės savikaina ir tada jau bus dėliojamas transportas. Tai tos savybės išsiugdo nuo bendravimo.

Viskas čia atsiremia į komunikaciją. Jeigu tu nuoširdžiai bendrauji, tai bet kokioje srityje žmogus tą jaučia ir supranta.

– Kokie dabar yra jūsų mastai? Kokiais darbais labiausiai didžiuojatės, kokias šalis pasiekiate?

– Šalis pasiekiame tikrai pakankamai įvairias. Ta pati Australija, Kinija, Afrikos šalys, Amerika, į visas puses išsiskaido krovinių srautai, keliauja absoliučiai po visą pasaulį. Esame ekspeditoriai, savo laivų mes neturime, tai reiškia, naudojamės kitų laivais, todėl galima pasiekti bet kurį pasaulio uostą.

Mes dirbame su konteineriais, jų gabenimas yra pagrindinė veikla, tada kovinių gabenimas iš Kinijos geležinkeliu ir negabaritiniai kroviniai. Pasigirti galime ne vienu kroviniu, bet, tikriausiai, vienas iš tokių didžiausių krovinių, ką esame įvykdę, tai lėktuvo gabenimas į pastatą Vilniuje, kur yra šią akimirką gražus, blizgantis, sidabrinis lėktuvas, tai jo organizavimu ir transportavimui rūpinomės mes su kolegoms. Kelionės maršrutas labai trumpas, keli kilometrai, bet darbo – daugiau negu pusmečiui.

Rasa Mišelinskė asmen. archyvo foto.

– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti tokiam versle?

– Bet kokiu atveju, komunikacija yra pagrindinis variklis mūsų darbe. Jeigu mes nesusikalbam su savo partneriais, automatiškai mes nesusikalbam su savo klientais. Transportas yra tokia sritis, kaip aš sakau, pastoviai nepastovi. Nieko nėra stabilaus, balanso irgi mažokai, nes tu esi priklausomas nuo labai daug sričių. Kaip pavyzdys, veži krovinį iš Kinijos. Vežėjas turi paimti, agentas turi susandėliuoti, tada krovėjai turi pakrauti į konteinerį laiku, konteineris turi atvažiuoti, ten išsikrauti. Ir jeigu kuri nors grandinė mus paveda, automatiškai krovinys nepasiekia kliento laiku. Tai komunikacija, tarpusavio ryšys ir tas betarpiškas bendravimas yra patys svarbiausi iššūkiai.

– Ar sunku buvo susirasti partnerius? Kaip vyksta ta kontaktų paieška visame pasaulyje?

– Ta paieška vis dar vyksta, ji yra pastovi, tai yra nenutrūkstama darbo dalis. Viena iš darbo dalių ir yra ieškoti kontaktų, klientų. Šiuolaikiniame pasaulyje gyvename, tai technologijos yra tokios, kad Linkedin’o pagalba, interneto pagalba ieškome partnerių, bendraujame. Yra tam tikri agentų tinklai, į kuriuos gali jungtis. Lygiai taip pat bandome ir mes kurti agentų tinklą Lietuvoje. Tai reiškia, traukiame agentus į bendrą agentų tinklą, kad būtų komunikacija, kad turėtume savo patikimus partnerius.

– Ar buvo tokių akimirkų, kada norėjosi viską mesti?

– Trumpa beviltiškumo akimirka, kaip moteriai, visada būna, nuotaikų kaitos prisideda. Bet aš visada sakau, kad šis verslas yra dar vienas vaikas, nes įmonę reikia nuo pamatų sukurti, turėti kolektyvą, uždirbti, auginti, kad ji tobulėtų ir būtų gerai. Tai taip paprastai nepaimsi ir nepaleisi. Sakau, beviltiškumo akimirkų būna visiems, bet sveikas protas eina į priekį ir supranti, kad jei pradėjai, gerai sekasi, tai reikia tęsti. Gali bet kada uždaryti verslą, atidaryti naują, bet vėl bus ta pati nauja pradžia, vėl bus sunku.

– Galų gale ir už komandą direktorius visada neša atsakomybę, ar ne?

– Taip, žinoma. Yra nešama tam tikra atsakomybė už darbuotojus ir jų šeimas. Juk tampame ir draugais.

-Kur norėtumėte augti ir plėstis? Ar jau pasiekėte tiek, kiek norėjote?

-Oi, svajonių turime visi ir be svajonių negyvename. Tai žinoma, kad ir minčių, ir norų, ir svajonių yra ir tikiuosi, kad jos taps realybe. Mes esame mažas kolektyvas. Esame šią akimirką 3 žmonės, kaip tik ieškome ir naujo žmogaus į kolektyvą, tai realiai mintyse yra tik plėtra. Ne tik darbuotojų skaičiumi, bet ir pačių augime. Įmonė nėra tik darbuotojų skaičius. Tai yra didžiulis žinių bagažas. Aš ir pati stengiuosi tas žinias tobulinti, atnaujinti, suprasti. Tegu tik svajonės pildosi.

– Ar yra vietos šiame versle naujai besikuriančioms įmonėms, tarkim, jauniesiems verslininkams ir kokių savybių jie turėtų turėti, kad nesukluptų, nesuklystų? Ką jūs galėtumėte patarti jauniems žmonėms, kurie nori žengti žingsnį į šią sritį?

– Visada vietos visiems yra. Kai mes atsidarėme, lygiai taip pat buvo daug tų įmonių, tokių pačių mažų. Bet vienos keičia koncepciją, kitos užsidaro, kitoms nepasiseka. Ne visos 100 % išsilaiko, tai vietos visiems po saule tikrai užteks. Kiekvienas dirbam savaip, turime tam tikrus savo įgūdžius, savo požiūrį į darbą.

Reklama

Rasa Mišelinskė asmen. archyvo foto.

O pagrindinės savybės… Mano manymu, logistikoje trūksta sąžiningumo. Tai yra toks darbas, kur nei viena siunta, nei vienas krovinys nėra pasiekęs tam tikro taško be logistikos kompanijos, tiek fiziniams asmenims į namus, tiek į parduotuves ir panašiai. Tai sąžiningumas turėtų būti pirmoje vietoje, kaip ir atsakingumas. Na, ir darbštumas, atkaklumas, nes kitaip nieko nebus.

– Šis darbas nėra nuo 8 iki 17 valandos? Turbūt gyvenate juo ir savaitgalį? Ar daug jėgų pareikalauja? O gal kai nuosavas verslas, tai neskaičiuojate laiko?

– Laimingi laiko neskaičiuoja. Žinoma, reikia atskirti darbą ir poilsį. Ilgą laiką aš dirbau iš namų. Pati viena. Tai būdavo labai sunku atskirti, kada tu jau dirbi, kada tu nebedirbi. Kuo toliau, tuo labiau matau, kad mes turime atskirti darbo laiką ir šeimos laiką, kadangi aš esu mama. Kad ir kaip bebūtų, ne tik direktorė esu, turiu du vaikus ir trečias pakeliui. Tikrai pradėjau leisti sau suprasti, kada galiu dirbti, kada reikia poilsio, nes pavargęs žmogus yra niekam tikęs darbuotojas. Kad ir kaip kvailai skambėtų, bet tu turi būti pailsėjęs, atitrūkęs akimirkai nuo darbo, kad galėtum toliau tęsti darbus kitą dieną.