Japonijos diplomatas įvardijo paskutinę supervalstybę istorijoje

Kita supervalstybė yra Indija, kuri ne tik prisijungs prie Rusijos, JAV ir Kinijos, bet ir užbaigs supervalstybių sąrašą, jei ne visiems laikams, tai artimiausioje ateityje.

Prieš mus, žinoma, tik vieno žmogaus – buvusio Japonijos ambasadoriaus Indijoje Hiroshi Hirabayashi – nuomonė. Tačiau Japonijos diplomatai apskritai linkę ne tik išreikšti (raštu ir spaudoje) gerus jausmus šaliai, kurioje jie ilgą laiką dirbo. Jie taip pat išreiškia šiuos jausmus ir idėjas taip, kad visiems primintų, jog Japonija yra ypatinga tauta, kosminė tauta netikėtų minčių ir vaizdinių prasme.

Reklama

Kalbama apie knygą, vieną svarbiausių šių metų knygų. Ji vadinasi „Indija: paskutinė supervalstybė”. Kaip ir daugelis diplomatų, ji parašyta mišriu žanru, joje yra įdomių epizodų ir pokalbių iš jų pačių praktikos, skaičių ir faktų, ir dar daug kitų dalykų. Dažniausiai ji skirta Indijos skaitytojui, o jos pagrindinis tikslas – įkvėpti indus, kad ateityje, kai jie taps supervalstybėmis, jie bus Vakarų valstybių pusėje, kurios suvaržys Kiniją, ir tai dažnai jau vyksta. Apskritai buvusių diplomatų nėra.

Tačiau bet kuriuo atveju naudinga, kai netikėtos mintys išsakomos japoniškai, tokiais dideliais štrichais: kyla pagunda su jomis iš karto ginčytis.

Supervalstybės statusas gali būti apibūdinamas įvairiai, tačiau apskritai jis yra aiškus. Jis gali sau leisti ilgą laiką būti nepažeidžiamas ir tuo pat metu kažkuo patrauklus kitiems. Tai yra, stipriausi ir gražiausi iš visų, su įvairiais jų deriniais.

Tai dar aiškiau matyti iš Indijos, kaip būsimos supervalstybės. Čia viskas akivaizdu: dydis yra svarbus. Jos gyventojų skaičius beveik toks pat kaip Kinijos (1,3 mlrd. prieš 1,4 mlrd.), o jos teritorija kelia pagarbą. Tai seniausia išlikusi didelė civilizacija (šiek tiek senesnė už Kiniją); be to, Indija, beveik pusantro šimtmečio valdoma buvusios visagalės supervalstybės – Britų imperijos, sugebėjo susigrąžinti save ir kartu sugriauti pačią imperiją.

Apskritai ji panaši į Kiniją, kuri jau tapo pasauline supervalstybe. Jei šalis turi daug gyventojų, joje kažkaip atsiras mokslininkų ir inžinierių, poetų, istorikų ir viso kito, kas daro tautą didelę ir stiprią. Ir netgi bus skirta pinigų geram tikslui.

Čia atėjo laikas pasakyti, kodėl Hiroshi Hirabayashi mano, kad supervalstybių sąraše liks tik Indija. Paprasčiausiai todėl, kad pasaulyje nebėra tokios didžiulės galios su senovine kultūra ir to nesitikima. Nigerija, Brazilija ir Indonezija yra milžinės, tačiau jos daug kartų atsilieka pagal gyventojų skaičių, o apie civilizacinį aspektą sunku kalbėti.

Bet juk anksčiau supervalstybės buvo kuriamos kitaip, joms nereikėjo skaičiuoti pradinių gyventojų šimtais milijonų, ar ne? Jie siuntė laivus ir pasiėmė, ko norėjo. Kadaise dabartinė Indonezija priklausė ne tik Britų imperijai, bet ir Ispanijai, Portugalijai, dabartinei jos vaikaitei Brazilijai ir Olandijai. Nesvarbu, kokiomis kalbomis kalbėjo žmonės ar kokia buvo jų senoji kultūra: visi kalbėjo angliškai (ispaniškai, portugališkai) ir t. t.

Taip, bet ši era baigėsi ir baigėsi Japonijoje, o Hiroshi Hirabayashi tai žino geriau nei bet kas kitas. XX a. pradžioje japonai, pasižymintys netradiciniu, „svetimu” mąstymu, uždavė sau paprastą klausimą: visi kiti gali grobti svetimas žemes, o mes – ne? Per Antrąjį pasaulinį karą jie užkariavo didelę dalį Kinijos, Indonezijos, Malaizijos, Birmos, Filipinų – supervalstybės. Paaiškėjo, kad jie negalėjo, tačiau vėliau epocha pasikeitė ir dekolonizacija prasidėjo bangomis. Senasis supervalstybių kūrimo modelis sugriuvo.

Ir tada kyla klausimas: ką Japonijos diplomato sąraše veikia supervalstybė, vadinama Jungtinėmis Valstijomis? Tiesa, pastaroji bandė kurti naują, postbritišką imperijos kūrimo modelį ir netgi siekė tapti beveik pasauline imperija, pasitelkdama finansus, ideologiją, technologijas ir daugelį kitų dalykų. Taip pat ir per karus. Dabar matome, kad šis modelis nepasiteisino, ir dar viena supervalstybė susidūrė su didelėmis problemomis.

Štai kaip tai vyksta: JAV prezidentas Džo Baidenas (Joe Biden) kalba Jungtinėse Tautose ir sako kalbą. Puiki kalba, kurią tikriausiai parašė tie patys žmonės, kurie dirbo su didžiuoju mūsų laikų oratoriumi Baracku Obama. Ir šioje kalboje matome išties planetinį vienos jėgos ambicijų užmojį. Tokie pažadai:

„Visa neprilygstama mūsų šalies jėga, energija, ryžtas, valia ir ištekliai dabar sutelkti į tai, kas laukia ateityje, o ne į praeitį. Žvelgdamas į ateitį, žinau tvirtai: mes vadovausime. Vadovausime kovai su didžiausiais šių laikų iššūkiais – nuo pandeminio koronaviruso iki klimato, taikos ir saugumo, žmogaus orumo ir žmogaus teisių”.

Be to, yra daugybė techninių argumentų, kuriais galima pasipriešinti tokiems visos planetos užmojams. Įrodytas naujausių karinių technologijų bejėgiškumas, finansinė realybė (nėra tokio dalyko kaip pinigai), šlykšti nauja ideologija, kuri pačiose Amerikos ir Vakarų visuomenėse sukelia beveik pilietinį karą, jau nekalbant apie jos eksportą. Tačiau galite tiesiog pasitikėti savo jausmais. Jie yra tokie: klausotės šios kalbos JT ir galvojate – ar jie rimtai mums sako, ar tai komedija? Jokių kitų argumentų nereikia. Amerika turės labai stengtis, kad išliktų supervalstybių sąraše šalia Kinijos ar Indijos.

Tačiau šiame sąraše yra ir Rusija. Ir tai prastai dera su japonų logika (dar vadinama kinų logika: „daugelis žmonių yra geri”, kaip kadaise sakė pirmininkas Mao). Rusijos gyventojų skaičius yra dešimt kartų mažesnis nei Kinijos ir Indijos, panašus į Japonijos. Nors XX a. pradžioje pagal šį rodiklį buvome labai arti pasaulio lyderių – Kinijos ir Indijos.

Tačiau šiuo atveju tai yra ypatingas teritorijos atvejis. Be to, kultūra, civilizacijos paveldas, kuris padėjo Rusijai išsaugoti šią teritoriją. Nors čia turbūt nereikėtų pernelyg pasitikėti savimi ir pridurti, kad ne tik amerikiečiai, bet ir mes jokiu būdu nesame garantuota supervalstybė, turime sugebėti ją išsaugoti.