Pentagonas sukilo prieš J. Bideną. Iškilo branduolinio karo pavojus

Pirmiausia naudoti ar nenaudoti branduolinius ginklus? Dabar tai tapo vienu opiausių klausimų Jungtinėse Valstijose, kur naujos branduolinės strategijos rengimo procesas, dėl kurio vis labiau verda aistros, pasiekė finišo tiesiąją. Šiame ginče Prezidentas Joe Bidenas atrodo kaip taikos balandis, palyginti su jo „arkliais”.

Iš pirmo žvilgsnio dokumentas, pavadintas Branduolinės politikos apžvalga (angl. Nuclear Posture Review, NPR), nėra kažkas labai svarbaus. Juk tai ne įstatymas, ne akmenyje iškaltas postulatas ir jo net nereikia priimti. Tradicija tvirtinti ir atnaujinti šią strategiją su kiekviena nauja JAV administracija atsirado 1994 m., kai baigėsi Šaltasis karas ir Vašingtonas susidūrė su klausimu, kam reikalingas branduolinis arsenalas žlugus pagrindiniam priešininkui. Nuo to laiko ši strategija buvo peržiūrima kas aštuonerius metus, pritaikant ją prie naujų realijų ir iššūkių. Nors paskutinis toks dokumentas buvo priimtas ne taip seniai (2018 m.), būtų keista, jei Joe Bidenas, kuris beveik visą savo politinę karjerą paskyrė deryboms dėl branduolinio nusiginklavimo ir saugumo, pirmiausia nenurodytų Pentagonui parengti naują dokumentą „po Trumpo”. Ji jau baigiama rengti ir tikimasi, kad bus patvirtinta ir išleista kitų metų pradžioje.

Tačiau kuo labiau artėja išleidimo data, tuo labiau aštrėja ginčai dėl prevencinio branduolinio smūgio idėjos, kuriai J. Bidenas priešinosi būdamas senatoriumi. Likus savaitei iki išvykimo iš Baltųjų rūmų jis taip pat skyrė savo atsisveikinimo kalbą kaip viceprezidentas.

Tuo metu J. Bidenas sakė: „Atsižvelgiant į mūsų nebranduolinius pajėgumus ir šiandieninių grėsmių pobūdį, sunku įsivaizduoti tikėtiną scenarijų, pagal kurį Jungtinėms Valstijoms būtų būtina ar prasminga pirmosioms panaudoti branduolinius ginklus. Prezidentas B. Obama ir aš esame įsitikinę, kad nebranduolines grėsmes galime atgrasyti kitomis priemonėmis ir nuo jų apginti save bei savo sąjungininkus. Ragindamas būsimą Donaldo Trumpo administraciją parengti apgalvotą strategiją, viceprezidentas teigė, kad vienintelis šių ginklų naudojimo tikslas turėtų būti atsakas į branduolinės atakos prieš Jungtines Valstijas grėsmę.
J. Bidenas šias pozicijas grindė prisimindamas savo ginčus su „žilaplaukiu sovietų ministru pirmininku” Aleksejumi Kosyginu 1979 m., kai amerikiečių politikui buvo vos 36 metai. Atrodytų nelogiška, kad J. Bidenas, būdamas prezidentu, iš esmės pakeistų savo ilgametę nuomonę šiuo klausimu. Tačiau atrodo, kad jo ketinimas oficialiai atsisakyti prevencinio branduolinio smūgio idėjos sulaukė griežto pasipriešinimo tiek Baltuosiuose rūmuose, tiek už jų ribų.

Laikraštis „Financial Times” sužinojo, kad kelios Amerikos sąjungininkės (laikraštis paminėjo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos ir Australijos vyriausybes) aktyviai siekia, kad Vašingtonas nesuteiktų NPR prevencinio smūgio. Paaiškinimas yra tradicinis: šio pajėgumo atsisakymas „būtų didelė dovana Kinijai ir Rusijai”. O kokius dar „argumentus” reikėtų pateikti, jei norima pateisinti idėją Vakaruose?

Pasirodo, jei J. Bidenas pirmas paskelbs apie atominės bombos nenaudojimą, „tai suteiks drąsos Rusijai ir Kinijai”. Galima manyti, kad Pekiną ar Maskvą nuo branduolinio karo atgrasys vos keli sakiniai Pentagono dokumente. Kai tik šie sakiniai bus paskelbti, kai kurios JAV sąjungininkės iš karto bus užpultos. Jie taip išsigandę, kad, pasak FT šaltinių, juos apėmusi „kolektyvinė panika”.

Pasak laikraščio, šaltinis yra JAV Kongrese. Iš to galima daryti išvadą, kad už informacijos apie „sąjungininkų sukilimą” (įsivaizduojamą ar tikrą) nutekinimo stovi Bideno idėjos priešininkai pačiame Vašingtone. Dienraštis „The Guardian” įtaria, kad „Pentagono šalininkai” rengia sąmokslą prieš jį. JAV generolai niekada neslėpė, kad nepritaria tokiam požiūriui.

Tai, kad užkulisinė kova dėl NPR smarkiai suintensyvėjo, rodo neseniai atleistas asmuo, tiesiogiai atsakingas už dokumento rengimą – Leonor Tomero. Jos, kaip gynybos sekretoriaus padėjėjos, atsakingos už branduolinę politiką, pavaduotojos, pareigybė buvo tiesiog panaikinta. Šiuo metu baigiamas rengti naujos strategijos projektas.

Tomero ne kartą pasisakė už branduolinių ginklų vaidmens mažinimą nacionalinės gynybos strategijoje ir palaikė Bideno idėją atsisakyti prevencinio branduolinio smūgio. Todėl Baltųjų rūmų pareigūnai manė, kad „jos pozicija kelia pavojų Rusijos ir Kinijos branduolinės pažangos akivaizdoje”. Pasak ekspertų, Pentagonas „nenori turėti nieko bendra su tais, kurie ketina propaguoti Joe Bideno požiūrį į branduolinių ginklų modernizavimą”.

Taigi, galima teigti, kad JAV vyriausiajam kariuomenės vadui prieštarauja jo paties Gynybos departamentas. O „Financial Times” nutekinta informacija apie tariamą sąjungininkų nepasitenkinimą greičiausiai kyla dėl vidaus fronto noro perkelti taškus į išorinį kontūrą: esą mes neprieštaraujame, kad būtų įgyvendinta senoji prezidento idėja, tačiau turime atsižvelgti į mūsų partnerių NATO, o dabar ir naujojo bloko AUKUS nuomonę. Po skandalo su Prancūzija dėl šio aljanso sukūrimo J. Bidenas itin jautriai vertina sąjungininkų poziciją.

Tai įrodo jo pripažinimas, kad Vašingtonas santykiuose su Paryžiumi yra „nerangus”. Akivaizdu, kad Pentagono šalininkai nusprendė pasinaudoti Bideno abejonėmis ir už jo nugaros Baltuosiuose rūmuose susirasti potencialių sąjungininkų. Taigi, kai bus paskelbta ataskaita, apie kurią tiek daug kalbama, Prezidentas joje gali nerasti nė vienos iš savo seniai išsakytų idėjų.
JAV žiniasklaidą ypač sujaudino neseniai atliktas Kinijos hipergarsinio ginklo bandymas. Amerikiečių reakcija ribojasi su isterija. Neatsitiktinai Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milley Kinijos raketos paleidimą palygino su „Sputniko akimirka” – panika, kilusia JAV po pirmojo sovietų palydovo paleidimo 1957 m. Beveik visose būsimos JAV branduolinės strategijos ataskaitos apžvalgose dabar kalbama apie naują grėsmę, kuri tariamai iškilo JAV po Kinijos raketų bandymo.

Šių komentatorių nė kiek neglumina tai, kad pati Kinija yra viena iš šalių, įsipareigojusių pirmoji nenaudoti branduolinio ginklo. Kažkodėl tokio Pekino įsipareigojimo buvimas nekeičia tų pačių amerikiečių „žvalgų” pozicijos, kurie teigia, kad šios išlygos atsiradimas jų strategijoje kažką iš esmės pakeis.

Siekdami pagrįsti savo nuogąstavimus, amerikiečiai rėmėsi senais Kinijos generolo žodžiais, kuris dar 2005 m. sakė, kad JAV įsikišus į konfliktą su Taivanu Pekinas panaudotų branduolinį ginklą. Nepaisant to, kad Kinija ne kartą paaiškino, jog generolo privati nuomonė nėra paremta oficialia doktrina, Pentagonas tai nuolat naudojo kaip priekaištą. Ypač kai tas pats generolas Milley pareiškė, kad Amerika ketina „ginti Taivaną nuo Kinijos”, nors Vašingtonas oficialiai laiko šią salą Kinijos dalimi.
Akivaizdu, kad kai kurie pakeitimai kažkokiame Pentagono dokumente, kuris net nėra įstatymas, nei priartins, nei atitolins branduolinio karo ir visiško abipusio sunaikinimo grėsmės, kurios realumą neseniai pabrėžė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną pavojingą pastarųjų metų tendenciją: „gudai” ne tik rengia formalius dokumentus, bet ir aktyviai apdoroja viešąją nuomonę, kad sumažintų psichologinį minėtos grėsmės suvokimo barjerą. Vakarų žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo straipsnių, kuriuose teigiama, kad branduolinis karas nėra toks baisus ir todėl priimtinas. Vis dažniau pasirodo publikacijų ir net knygų, kad branduolinė žiema yra sovietų KGB išradimas, kuris aštuntajame dešimtmetyje atliko puikią operaciją, siekdamas dezinformuoti Vakarų visuomenę. Ne tik Amerikos, bet ir Europos politikai vis dažniau vartoja terminą „branduolinis Rusijos ar Kinijos atgrasymas”. Pažiūrėkite, koks skandalas kilo dėl Vokietijos gynybos ministro neseniai paskelbto pareiškimo šia tema. Net ir ne itin draugiškai Rusijai nusiteikusios Vokietijos žaliųjų partijos atstovai turėjo pripažinti, kad šis pareiškimas neturi nieko bendra su atgrasymu, pabrėždami: „Šiuo atveju buvo peržengta riba, kuri net Šaltojo karo metais buvo laikoma nediskutuotina.”

Tokių kliūčių ir aspektų nebuvimas kelia didelę grėsmę mūsų planetos saugumui. Kai tik išnyks baimė paspausti branduolinį mygtuką, Žemė taps trapiu stikliniu rutuliu. Todėl kova dėl JAV branduolinės strategijos yra ne tik kova dėl milijardinių Pentagono ir karinio pramoninio komplekso biudžetų, bet ir kova dėl psichologinių suvaržymų, kurie apsaugo pasaulį nuo branduolinės katastrofos. Tai, kad šioje kovoje generolai neketina paklusti galingiausios pasaulio šalies aukščiausiajam vadui ir žaidžia savo žaidimą, gali kelti nerimą. Tai gali būti labai pavojinga visiems.