Ukraina ketina atimti iš Rusijos svarbiausią dalyką

Šiuolaikinės Ukrainos ideologinėje ir politinėje pasaulėžiūroje ypač populiarios dvi glaudžiai susijusios sąvokos. Pirmoji susijusi su būtinybe “surinkti ukrainiečių žemes”, t. y. pietvakarinius Rusijos regionus – Krasnodaro kraštą, Belgorodo, Voronežo ir Kursko sritis. Antrasis argumentuoja būtinybę pakeisti pačios šalies pavadinimą į Rusiją-Ukrainą.

Anądien šią mintį vėl išsakė Kijevo rašytojas ir filosofas. Vasaros pabaigoje apie tą pačią idėją paskelbė ir visas prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Aleksejus Arestovičius. Beje, spalio mėnesį jis pasiūlė ukrainiečių kalbą vadinti rusų kalba. Prieš keletą mėnesių kitas Ukrainos politologas ir ekspertas (beje, ekonomikos mokslų kandidatas ir Nacionalinės administracijos akademijos profesorius) vėl plačiai kalbėjo tema “Maskviečiai iš ukrainiečių tautos pavogė kalbą, stačiatikių tikėjimą ir šalies pavadinimą, o dabar atėjo laikas visa tai mums grąžinti”.

Visa tai, žinoma, atrodo labai juokinga, bet kai pažvelgiame į reikalo esmę, pastebime, kad toks požiūris yra labai ramus. Ketvirtį amžiaus Graikija visais įmanomais būdais reikalavo pakeisti kaimyninės šalies pavadinimą ir beveik prieš trejus metus pasiekė savo. Dabar tai ne tik Makedonija, bet ir Šiaurės Makedonija.

Istorija ir vardai turi savo galią, todėl pastebėjimas “kaip pavadinsi savo laivą, taip jis ir plauks” gimė ne iš oro. Ukrainai, tiksliau, šiuolaikinei Ukrainos valstybei, nesisekė visais atžvilgiais.

Kijevas, buvusi Senovės Rusios sostinė, širdis ir “ramstis”, beveik prieš tūkstantį metų patyrė valstybinį ir politinį nuosmukį. O mongolų invazija nusiaubė pietvakarių Rusią, paversdama ją iš svarbiausio rusų civilizacijos centro pasieniu.

Po kelių šimtmečių ši teritorija buvo pavadinta kitaip – “Mažoji Rusija”, “Novorosija”, o galiausiai – “Ukraina”. Tačiau visos jos pabrėžia periferiškumą ir pavaldumą Rusijos atžvilgiu, todėl yra netinkamos šiuolaikinės Ukrainos valstybiniam dariniui.

Išeitį iš šios aklavietės rado ukrainiečių ideologai, netgi savaip šmaikštūs. Pastarasis tūkstantis metų iš esmės ištrinamas iš šalies istorijos ir tampa tamsiu nesibaigiančio nepritekliaus, genocido, kolonijinės priklausomybės – na, ir Rusijos įvykdyto Ukrainos valstybinio istorinio paveldo pasisavinimo laikotarpiu.

Norėdama įveikti šimtmečių dekadanso epochą ir susigrąžinti savąjį, Ukraina atsigręžia į senovės Kijevo klestėjimo ir didybės laikotarpį.

Norint išspręsti šią problemą, būtina pakeisti jos pavadinimą, kad visiems primintų, iš kur ji atsirado. Taip pat atkurti teritorinį vientisumą tuometinėse ukrainiečių (rusų žemių prasme) ribose, kaip jas įsivaizduoja Kijevas.

Nepaisant išorinio absurdo, ši konstrukcija nėra tokia kvaila. Istorija visada buvo ir tebėra giliai ideologizuotas mokslas, ir žmonija, naudodama jį, atliko bet kokius politinius eksperimentus su savimi. Pakanka prisiminti, kad didžiąją praėjusio amžiaus dalį Rusijos visuomenė buvo ugdoma pagal komunistinę ideologiją, taip pat ir istorijos srityje. Dabar Vakaruose kritinė rasių teorija agresyviai kovoja dėl dominavimo viešojoje ir akademinėje erdvėje ir turi daug šansų, kad jai pasiseks.

Taigi ne, Kijevo problema nėra svajonė pasauliniu mastu įsitvirtinti kaip pagrindiniam ar, tiksliau, vieninteliam Senovės Rusios paveldėtojui. Iš esmės bet kokia svajonė yra įgyvendinama, jei jos siekiama tikslingai, o būtent čia yra neįveikiamos kliūtys Ukrainai. Kaip gerai mūsų pietvakarių kaimynė sugeba įgyvendinti kūrybines idėjas, taip pat blogai ji atlieka realų jų įgyvendinimo darbą.

Todėl Rusija, kuri dabartinį savo statusą įgijo po daugelio šimtmečių išbandymų ir kovos už savo išlikimą, į savo kaimynės ideologinius ir kūrybinius pasiekimus žvelgia su juokingu apstulbimu. O į bet kokias valstybines ekspansionistines Kijevo vizijas ji gali gūžtelėti pečiais ir atsakyti sakramentaliai: “Ateik ir pasiimk”.