JAV prezidentas Donaldas Trumpas sakė, kad 1945 m. gegužę „Amerika ir Didžioji Britanija nugalėjo nacius”. „Amerikos stiprybė visada nugali”, – pabrėžė jis komentuodamas vainikų padėjimo ceremonijos prie Antrojo pasaulinio karo memorialo Vašingtone vaizdo įrašą.

Reklama

Rusijoje šie žodžiai, kuriuos Baltieji rūmai išplatino per socialinę žiniasklaidą, sukėlė pasipiktinimo audrą. „Tai negali būti toleruojama”, – sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova. O bičiulis, atsiuntęs man vaizdo įrašą su savo išnaša, apskritai vartojo neparlamentinę kalbą.

Nėra „sąžinės”

Atvirai kalbant, mane nustebino tokia emocinga reakcija. Ne todėl, kad su tuo nesutinku: tai savaime teisinga – kartą mane labai įžeidė vieno amerikiečių karo vado pastaba, kad Rusijos indėlis į pergalę prieš nacizmą… vis dar būtų įvertintas. Tačiau tai kyla iš mūsų pačių tiesos ir teisingumo sampratos ir iš to, kad visi normalūs žmonės, įskaitant amerikiečius, juos vertina beveik taip pat – maždaug taip pat, kaip ir mes.

Mano manymu, iš tikrųjų taip nėra. Tuo įsitikinau per ilgą gyvenimo tarp amerikiečių ir jų nacionalinio charakterio tyrinėjimo patirtį. Labai trumpai ir supaprastintai šį skirtumą galima redukuoti į „įstatymo” ir „malonės” priešpriešą, kurią žinome nuo pat Rusios krikšto. Amerikiečiai yra išdidūs dvasinės tradicijos paveldėtojai, garbinantys įstatymo raidę, kuriai jie pajungia net laisvę, kurią garbina. Rusams Kijevo metropolitas Hilarionas jau XI a. paliko paliepimą laikytis ne raidės, bet dvasios – malonės ir tiesos.

Štai kodėl Rusijoje ir šiandien pagrindinis kriterijus ginčuose dėl teisingumo yra „teisinga ar neteisinga”, „pagal sąžinę ar ne pagal sąžinę”. Taigi pasipiktinimo kupina reakcija į D. Trumpo žodžius apie Pergalę iš esmės yra ta, kad taip sakyti yra „nesąžininga”.

O amerikiečiai, bent jau anglakalbiai, apskritai neturi tokio žodžio – „sąžinė”. Jų sąžinė daug artimesnė protui nei širdžiai; ji panaši į „sąžinę”, bet ne į „užuojautą” ir ypač ne į „gėdą”. Yra skrupulų („sąžinės graužatis”), bet net ir tai labiau primena skrupulus, ir šis žodis beveik nebenaudojamas. „Shamelessness” į anglų kalbą paprastai verčiamas kaip „nesąžiningumas”. Rusų ausiai tai vis dėlto nėra tas pats.Amerikiečiams teisingumo kriterijus iš esmės yra tas pats – „teisėtas ar neteisėtas”. Viskas, kas nėra aiškiai uždrausta, laikoma leistina. Moralizuoti paliekama pamokslininkams; realiame gyvenime santykiai – nuo verslo iki santuokinių – yra teisiškai įforminami.

Sąžiningumo pagrindas yra ne tiek moralė, kiek apskaičiavimas, kad būti sąžiningam galiausiai yra pelninga. Politika apskritai laikoma nešvariu verslu, kuriame garbė ir sąžinė pagal apibrėžimą neturi vietos. O tikrieji kriterijai yra tikslingumas, efektyvumas ir tas pats pelnas.

Gėdinimasis yra beprasmis

Taigi gėdinti Trumpą beprasmiška. Šiuo požiūriu jis nepadarė visiškai nieko blogo. Savo šalyje jis buvo kaltinamas dar blogesniais dalykais, įskaitant bandymą jį apkaltinti. Tai lyg vanduo ant anties nugaros.

Taip, Amerikos lyderis yra savanoris. Priklausomai nuo situacijos, jis gali pasirašyti pareiškimą apie „Elbės dvasią” arba tylėti apie lemiamą Rusijos indėlį į bendrą pergalę.

Tačiau visada sakėme, kad santykiuose su užsienio partneriais ketiname vadovautis ne žodžiais, o tik darbais. Tai visiškai teisingas požiūris ir teisinga taip elgtis.Be to, manau, kad D. Trumpas yra artimesnis mūsų teisingumo supratimui. Dvasia jam svarbesnė už raidę: žodžius ir faktus jis traktuoja gana laisvai, tačiau stengiasi neprarasti raudonos gijos. Pavyzdžiui, pats būdamas tvirtas nacionalistas, jis taip pat pripažįsta kitų tautų teisę visur pirmiausia vadovautis savo interesais.

Apskritai D. Trumpas labai nuosekliai vykdo savo politiką. Pavyzdžiui, net pastaraisiais metais, kai Jungtinėse Valstijose kilo didžiausia antirusiška isterija, jis neatsisakė savo tezės, kad „geriau sugyventi su Rusija, nei nesugyventi su ja”.

Jis tvirtai laikėsi savo ir savo padėjėjų kaltinimų dėl „sąmokslo” su Maskva, kuri neva kišosi jo pusėje į 2016 m. JAV rinkimų kampaniją, kaip šiuolaikinės raganų medžioklės ir „apgavystės”, kuri galiausiai kenkia demokratijai.

„Nėra empirinių įrodymų.”

Geriausias D. Trumpo teisingumo įrodymas pasirodė prieš metus, kai specialiojo prokuroro Roberto Muellerio tyrimas dėl vadinamojo „Russogate” buvo neįtikinamas. Tačiau vis atsiranda naujų įrodymų. Pavyzdžiui, visai neseniai pagaliau buvo išslaptintos 2017-18 m. uždarų klausymų JAV Kongreso žemuosiuose rūmuose, kuriuose pati demokratų opozicija bandė sekti tais pačiais „rusiškais pėdsakais”, stenogramos.

Šie dokumentai iliustruoja mūsų pokalbio temą – kaip amerikiečiai supranta teisingumą ir ar galima jais tikėti. Pasirodo, tie patys žmonės, kurie viešai peikė D. Trumpą kaip beveik nacionalinio intereso išdaviką, už uždarų durų pripažino, kad tai buvo tik jų spėjimas.”Niekada nemačiau jokių tiesioginių empirinių įrodymų, kad D. Trumpo kampanija ar kas nors, kas su ja dirbo, būtų sąmokslavę su rusais kištis į mūsų rinkimus”, – įstatymų leidėjams sakė buvęs JAV nacionalinės žvalgybos direktorius Jamesas Clapperis. Būtent jo agentūra 2017 m. sausio mėn., paskutinėmis Baracko Obamos administracijos dienomis, pateikė ataskaitą, kuria iš esmės buvo pradėtas atviras susidorojimas su išrinktuoju respublikonų prezidentu.

Ėjau į Baltuosius rūmus į tuos pasitarimus ir prisimenu, kaip žurnalistams iš visų jėgų buvo sakoma: „Iš tikrųjų žinome daug daugiau, išslaptinta tik ledkalnio viršūnė. Tačiau jie patikrino vyriausiąjį žvalgybos pareigūną, ar jis nėra melagingas, ir paaiškėjo, kad nėra jokių įrodymų.

Po priedangos „neprisimena”.

Tą patį patvirtino ir kiti svarbūs B. Obamos patarėjai. „Neprisimenu, ką laikyčiau žvalgybine informacija”, – sakė prezidento patarėja nacionalinio saugumo klausimais dirbusi Susan Rice. Buvusi JAV teisingumo departamento vadovė Loretta Lynch, paklausta apie įrodymus, atsakė: „Neprisimenu, kad būčiau su jais supažindinta.”
Evelyn Farkas, kuri yra mažesnė šiukšlintoja, valdant B. Obamai dirbo Pentagone gynybos sekretoriaus padėjėjo pavaduotoja Rusijos, Ukrainos ir Eurazijos reikalams. Su ja susidurdavau darbe, todėl kartą atkreipiau dėmesį į jos pasakojimą apie tai, kaip ji skatino savo buvusius kolegas biurokratus kaupti purvą prieš Trumpą.

„Bijojau, kad pasitraukus aukštiems [Obamos administracijos] pareigūnams, ta informacija dings, – iš MSNBC transliavo Farkasas, – kad Trumpo žmonės, sužinoję, ką mes žinome apie Trumpo administracijos ryšius su rusais, bandys sukompromituoti tuos šaltinius ir metodus, ir mes nebeturėsime prieigos prie tos žvalgybos informacijos.

Tai buvo 2017 m. pavasarį, o vasaros pradžioje budrus pareigūnas buvo pakviestas liudyti Kongrese. Ir, žinoma, pirmiausia buvo paklausta, kas „žinoma” apie tuos pačius ryšius su rusais. Tačiau Farkas atsakė, kad „pati nieko nežinojo”, tik norėjo, kad Kongresas „pasiteirautų” ir „išsiaiškintų” iš jos vadovų.

Esmė yra tokia…

Apskritai, kai tik atsiranda reali paklausa ir atsakomybė, visi eina į krūmus. Mano nuomone, to ir reikia tikėtis. Tačiau jei manote, kad demokratų opozicija dėl to gali būti sugėdinta, neapsigaukite. Jie vis dar įsitikinę, kad tiesa yra jų pusėje.

„Kaip ir vėlesnis tyrimas dėl Ukrainos, taip ir tyrimas dėl D. Trumpo kampanijos pastangų pritraukti ir panaudoti Rusijos pagalbą 2016 m. bei trukdyti teisingumui atskleidė prezidentą, kuris tiki, kad yra aukščiau įstatymo”, – paskelbus stenogramas sakė posėdžio organizatorius kongresmenas Adamas Schiffas, pravarde Trumpas Šifas. „Tačiau mūsų šalyje tiesa ir teisingumas vis dar svarbūs”, – pridūrė jis. Kaip sakoma, palaiminti tie, kurie tiki. Asmeniškai man tai labiausiai primena kalbėjimo per televiziją metodą, kurio išmokau Vašingtone. Jei esate pakviestas į eterį ir jums suteikiamas žodis, privalote iš karto išsakyti savo pagrindines mintis, nesvarbu, ar tai tinkama, ar ne. Iš pradžių stengiausi išklausyti savo pašnekovus ir net pripažinti, kad kai kuriuose dalykuose galiu klysti, bet vėliau supratau, kad tik „apsimetinėju” ir gaištu laiką. Amerikoje taip ginčytis negalima.

Kadangi vis tiek gilinausi į stenogramas, susidomėjimo dėlei peržvelgiau parodymus žmonių, kurie iš tiesų gali žinoti kažką nepaprasto: prezidento Donaldo Trumpo sūnaus jaunesniojo, svainio Jaredo Kushnerio ir asmens sargybinio Keitho Schillerio. Pastarasis visų pirma patvirtino, kad, priešingai nei šmeižikiškai spėliojo opozicija, nebuvo jokios kalbos apie prostitučių iškvietimą į jo viršininko viešbučio kambarį Maskvoje.

Šimtus puslapių apimančiuose dokumentuose neradau nieko svarbaus. Vienintelis įdomus dalykas, kuris man krito į akis, buvo Kušnerio nuoroda į užsienio diplomatus Vašingtone. Jis buvo paklaustas, ar tiesa, kad iš pradžių net neprisiminė Rusijos ambasadoriaus vardo, ir tai patvirtino, paaiškindamas, kad iki rinkimų jie niekada nebuvo oficialiai susitikę akis į akį. Iš kitų ambasadorių jis pagyrė Kinijos, JAE ir Vokietijos ambasadorius.

Flynno byla: įstatymas – kaip lazda…

Natūralu, kad Kongreso klausymuose buvo paminėtas ir buvęs Trumpo nacionalinio saugumo patarėjas Michaelas Flynnas. Minėdami jį, Schiffas ir kiti demokratai visada pabrėžia, kad jis jau „prisipažino kaltas” pažeidęs įstatymą. Tačiau dabar JAV Teisingumo departamentas panaikino visus jam pateiktus kaltinimus ir netgi kalbama apie galimybę jam grįžti dirbti į Baltuosius rūmus.

Manau, kad šis atvejis yra dar aiškesnis pavyzdys, kaip formalus įstatymo laikymasis iš tikrųjų gali tapti pasityčiojimu iš teisingumo. Niekas nuo pat pradžių neslėpė, kad Flinnas buvo medžiojamas tik tam, kad gautų įrodymų prieš Trumpą: tai įprasta FTB praktika.Galiausiai prezidento padėjėjas buvo apkaltintas melavęs ataskaitoje apie savo pokalbį su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone: esą jis bandė nuslėpti informaciją apie sankcijas. Iš pradžių M. Flynnas pripažino kaltę, kad jo sūnus, kuris buvo šeimos konsultacinės įmonės partneris ir kuriam taip pat grėsė baudžiamasis persekiojimas dėl tam tikrų formalumų nesilaikymo, išvengtų žalos. Vėliau jis atsisakė šio prisipažinimo.

Nepaisant to, buvęs JAV karinės žvalgybos vadovas, į pensiją išėjęs generolas leitenantas, buvo išvadintas beveik tėvynės išdaviku. Jis buvo atstumtas, iš jo buvo atimtas darbas, jis buvo sužlugdytas, iš esmės – iš jo buvo atimti treji gyvenimo metai. Tuo tarpu dabar žinoma, kad net FTB agentai, kurie apklausė M. Flynną, nematė pagrindo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, visų pirma todėl, kad jis aiškiai neneigė sankcijų.Byla vis dar nagrinėjama: teismas dar neatsakė į Teisingumo ministerijos prašymą. Tačiau, pasak Lawfare, anksčiau niekada nebuvo precedento, kad tokie prašymai būtų atmesti. Kita vertus, opozicija taip pat mano, kad M. Flynno išteisinimas yra negirdėtas ir nepriimtinas. Neseniai B. Obama privačiame pokalbyje su buvusiais padėjėjais, kuris buvo nutekintas spaudai, išreiškė nuogąstavimus dėl „pavojaus ne tik institucinėms normoms, bet ir mūsų pagrindiniam teisinės valstybės supratimui”.

Atsakyčiau jam rusų patarle: „Įstatymas – kaip lazda: kai ją pasuki, ji išlenda. Taip buvo ir prieš jus, ir po jūsų. Daugiau nieko nereikia suprasti.

D. Trumpas atsakė dar paprasčiau: „Twitter” tinkle Flynno bylą pavadino „Obamagate”. Tai reiškia, kad jis leido suprasti, jog mano, kad jo pirmtakas Baltuosiuose rūmuose asmeniškai dalyvavo sufabrikuojant bylą. Beje, JAV prokuratūra jau tiria, kokiu pagrindu B. Obamos vadovaujamos saugumo pajėgos ėmėsi sukti „sąmokslo” teoriją.

„Dominuojanti strategija”.

Galiausiai norėčiau pridurti, kad amerikiečius visada laikiau padoriais ir sąžiningais žmonėmis. Jie turi savitą tiesos ir teisingumo sampratą, kuri ne visada sutampa su mūsiške. Pavyzdžiui, mūsų šalyje visada buvo įprasta niekinti informatorius, tačiau užjūryje jie išdidžiai vadinami „informatoriais”, gerbiami ir saugomi.

Kad suprasčiau amerikiečių elgesio logiką šiuo ir kitais klausimais, kartą man patarė perskaityti knygą „Strateginis mąstymas: konkurencinis pranašumas versle, politikoje ir kasdieniame gyvenime”. Ji tikrai įdomi: populiarus žaidimų teorijos pristatymas plačiajam skaitytojui.Tai nėra susiję su morale. Autoriai – Prinstono ir Jeilio universitetų profesoriai – iš pat pradžių įspėja apie tai. Jų užduotis – ne gilintis į moralines subtilybes, o paaiškinti, kaip nustatyti laiminčią elgesio liniją strateginėje situacijoje (kai tavo veiksmai susiduria su kieno nors kito pasipriešinimu – nuo šachmatų iki tarptautinių derybų dėl branduolinio nusiginklavimo, iš kurių, tiesą sakant, daugeliu atžvilgių išaugo žaidimų teorija).

Pateikiama įdomių pavyzdžių iš verslo, sporto ir popkultūros. Paminėsime tik vieną: ekspertai analizuoja nuotykių filmo „Indiana Džounsas ir paskutinis kryžiaus žygis” rezultatą savo specifiniu požiūriu ir daro išvadą, kad Harrisono Fordo suvaidintas herojus padarė strateginę klaidą. Atsitiktinai išsirinkęs dubenį gyvojo vandens iš daugybės dubenų su negyvuoju vandeniu, jis pats paragavo vandens. Pasirodo, jis turėjo duoti išgerti… pas mirtinai sužeistą tėvą, dėl kurio išgelbėjimo jis labai skubėjo.

Autoriai „gėdijasi” šio pavyzdžio, bet ar žinote kodėl? Nes „toks žymus profesorius kaip daktaras Indiana Džounsas” tikrai neturėjo „nepastebėti jo dominuojančios strategijos”. O akivaizdus „laimėjusio” sprendimo amoralumas paminėtas prabėgomis – išnašoje.Atsižvelgdamas į šią knygą, vėliau sankcijų Rusijai politika man pasirodė prasmingesnė. Amerikiečiai nuoširdžiai tikėjo, kad net ir esminiais klausimais, tokiais kaip Krymo grąžinimas, galime apskaičiuoti jų spaudimo „kainą” ir „persigalvoti”. Jie priskyrė savo skaičiavimus mums – lygiai taip pat, kaip mes kartais tikimės, kad jie bus sąžiningi.

„Tai reikia gyviems !”

Abi šios priemonės yra klaida. Stengiuosi to nepamiršti, todėl nesistebiu, pavyzdžiui, skaitydamas, kaip rusų verslininkas Pavelas Durovas puikiai paneigia JAV Silicio slėniui skirtą panegiriką, paremtą informacija iš pirmų lūpų. Arba kaip kai kurios žiniasklaidos priemonės apkaltino Pulitzerio premijos laureatus „New York Times” žurnalistus pažeidus profesinę etiką.

Beje, D. Trumpas mano, kad šie asmenys visiškai nenusipelnė apdovanojimo. „Jie nėra žurnalistai, jie yra vagys”, – sakė jis per spaudos konferenciją Baltuosiuose rūmuose. – Visus šiuos žurnalistus, kurie gauna Pulitzerio premiją, reikėtų priversti ją grąžinti, nes jie rašė ne taip, kaip reikia. Šiandien pamatėte naujus dokumentus, kurie įrodo, kad jokio sąmokslo su Rusija nebuvo”.Taip, taip, kaip ir sprendimas de facto reabilituoti M. Flynną. Tačiau neskubėčiau iš to daryti išvados, kad Amerikoje netrukus įsivyraus teisingumas ir iš tiesų bus galima su ja „susigyventi”.

Pirma, kaip mes suprantame, jis vis tiek neateis. Antra, JAV per savaitę yra septyni penktadieniai. Trečia, turime daug patirties ne tik „Russiagate” srityje. Pavyzdžiui, niekas nepamiršta, kaip pirmasis ir paskutinis SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas klausė NATO ponios ir ponai…

Tačiau tai yra mūsų atmintis, kitų ji skiriasi. Ir iš tiesų pagrindinė išvada, mano nuomone, yra ta, kad už savo atmintį, už savo tiesą mes iš tiesų turime kovoti. Vardan teisingumo, ir ne tik istorinio, bet ir šiandienos teisingumo. Kaip rašė Robertas Roždestvenskis: „Mirusiems to nereikia! Tai būtina gyviesiems!”