Amerika sugalvojo, ką parduos pasauliui. Kiekvienas turės mokėti

Tai ne tik šviežias straipsnis „Foreign Affairs”, bet ir visa kampanija. Kai daugelis JAV ir kitų Vakarų leidinių skelbia istorijas su maždaug tokiomis pačiomis antraštėmis, kaip ši – „Kaip Kinija eksportuoja autoritarizmą” – nėra vietos atsitiktinumui.

Reklama

Tas pats žurnalas ir jį leidžianti Amerikos užsienio santykių taryba sukūrė savotišką savo ir kitų leidinių šia tema dosjė – kaip jau minėta, su beveik identiškomis antraštėmis apie autoritarizmą. Tai mums labai palengvina užduotį: taip, dabar jau aišku, kad tai yra būtent kampanija, nesibaigiantis ir nuobodus tos pačios tezės propagavimas pasauliniu mastu. Be to, savo svetainėje ši komanda nuolat ištraukia ankstesnes publikacijas ta pačia tema, tarsi norėdama priminti: apie tai diskutuojame jau seniai.

Įdomiausia čia ne pats organizuoto daugiabalsio šauksmo faktas. Juk tai skamba labai logiškai naujai sukurto JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos karinio aljanso prieš Kiniją (AUKUS) fone: būtina paaiškinti, kodėl šis aljansas reikalingas ir kuo Kinija yra bloga. Ne, įdomesnės yra detalės, detalės, įskaitant neaiškius balsus: vaikinai, gal neturėtume konkuruoti su Kinija vien dėl ideologijos? Juk tai nesibaigs gerai. Ar galime sugalvoti ką nors kita, be ideologinių šūkių?

Netgi ne dėl to, kad visi minėti leidiniai yra labai silpni įrodymų požiūriu. Viena iš jų – Ekvadore ant stulpų pritvirtintos Kinijoje pagamintos stebėjimo kameros su kiniška programine įranga. Kas iš to? Ar Londone tokių kamerų nėra – ar jos yra kitos kilmės? Arba dar vienas, kuris dar kartą paaiškina, kas yra Kinijos ideologija „Viena juosta, vienas kelias”: Kinija investuoja trilijoną dolerių į naujus uostus, geležinkelius ir muitinės terminalus dešimtyse šalių. Tai, kad kai kurios iš jų yra autoritarinės (pagal Vakarų klasifikaciją), sako tik viena: Kinija savo iniciatyvai dėl politinių sistemų nekelia jokių sąlygų. Ir tai, savaime suprantama, veikia tiesiogine prasme visus, kurie nėra sudarę glaudžios sąjungos su Vakarais.

Beje, ką eksportuoja JAV? Ne autoritarizmas, bet demokratija ir kitos tvirtos gėrybės – gerai. Tačiau kodėl šis eksporto straipsnis neįsitvirtina daugelyje šalių, o dažniausiai sukelia keistų pasekmių, pavyzdžiui, tai, ką dabar matome Afganistane?

Tačiau straipsnyje, kuriame vakariečiams sakoma, kad „geriau nesivelti į ideologinę konkurenciją su Kinija”, išreiškiamos kiek kitokios mintys. Pradėkime nuo akivaizdaus – iš kur visa tai atsirado. Neseniai JAV elitui pavėluotai pripažinus (po ilgų bandymų įrodyti priešingai), kad ekonominiam vystymuisi visai nebūtina demokratizacija. Tai galima pasiekti „autoritarizmo” sąlygomis, ir būtent Kinija tai parodė pasauliui. Todėl šiandien Kinija vadinama rimtesniu ideologiniu iššūkiu Vakarams nei savo laiku SSRS.

Kai kuriuos tai įžeidžia, bet tai yra faktas: sovietinė sistema įrodė, kad jos ekonomika veikė prasčiau nei Vakarų. Kinijos padėtis yra priešinga, ir tai yra jos iššūkis.

Bet tada tas abejojantis straipsnis padaro nepaprastą dalyką. Jame teigiama, kad tiesioginė ideologinė grėsmė JAV ir kitoms Vakarų šalims yra vidinė, o ne išorinė. Taigi pirmiausia reikia spręsti tai, kas kelia iššūkius Vakarams jų viduje, o tik paskui užsiimti tariamais išorės priešininkais.

Kalbama apie tai, kad kovodami su sovietine sistema Vakarai eksportavo vieną gėrį ir nekintamą tiesą, o dabar eksportuoja visiškai kitą gėrį ir tiesą. Be to, šis eksportas nesiseka, nes Vakarų šalių ideologijos pokyčiai nėra joks faktas. Tačiau faktas yra tas, kad JAV, Europoje ir kitur vyksta gilus vidinis susiskaldymas ir ideologinė kova. Todėl jie pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kas yra tiesa, o tada varžytis su Pekino tiesa.

To paties leidinio „Foreign Affairs” rusiškoje versijoje pasirodė rusų mokslininko, profesoriaus Aleksandro Lukino straipsnis apie naująją „pabudusio” Vakarų elito ideologiją. Beje, Lukinas visų pirma žinomas kaip šiuolaikinės Kinijos ekspertas, ir tai suprantama, nes Vakarus lengviau suprasti, kai žinai, ką reiškia „ne Vakarai”.

Šiame straipsnyje teigiama, kad mūsų laukia ne kelios pašėlusios ir save naikinančios kampanijos, kuriomis siekiama pertvarkyti daugiausia Vakarų visuomenes, o viena. LGBT ir feministinė ideologija, kova su rasizmu ir kitais kolonializmo palikimais bei daugelis kitų dalykų yra viena ideologija, kuri „įgijo žmonijai pavojingos sistemos bruožų”, pavyzdžiui, fašizmo. Pavojinga, nes „šiuolaikiniai kritinių teorijų šalininkai mano, kad įmanoma tiesiog pakeisti žmonių mąstymą į tokį, kuris, jų manymu, yra teisingas, keičiant įstatymus, uždraudžiant neteisingas nuomones ir skatinant teisingas arba atliekant chirurginę intervenciją. Taigi klaidingas represines pažiūras turi pakeisti laisvų ir teisingų pažiūrų diegimas. Jei tai ir yra marksizmas, tai veikiau kairuoliškas, kaip jį interpretavo Mao Dzedunas su savo kultūrine revoliucija ir inteligentijos perauklėjimo mokyklomis”.

Lukinas priduria: „Tokiomis aplinkybėmis Rusija ir kitos posovietinės ir pokomunistinės valstybės galėtų atlikti diskusijos apie naujosios ideologijos pavojus iniciatorių vaidmenį. Taip yra dėl to, kad jie jau seniai, dar 1920-aisiais, nors ir kiek kitokia forma, išgyveno panašų laikotarpį, o naujosios ideologijos destruktyvus pobūdis, jos nepriimtinumas čia daug geriau suprantamas.

Kažkas rodo, kad Amerikos diskusijos apie Kinijos „autoritarizmo eksportą” dalyviai ne veltui yra atsargūs: tokioje ideologinėje kovoje labai lengva pralaimėti – tiek su Kinija, tiek su Rusija, tiek su daugeliu kitų šalių.