Bizūnas ar sausainiai: ką V. Nuland iš tikrųjų veža į Rusiją

JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojos Victorios Nuland vizitas į Maskvą sulaukia daug dėmesio – aišku, ne diplomatiniu lygiu. Vos prieš kelias dienas Ženevoje vyko JAV ir Rusijos konsultacijos dėl strateginio stabilumo (jau antrosios per du mėnesius), kuriose JAV delegacijai vadovavo JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja Wendy Sherman. Jie domino tik abiejų šalių santykių specialistus.

Reklama

Žinoma, pati Viktorija Nuland jau seniai tapo pagrindiniu Amerikos kontrolės Ukrainoje simboliu Rusijoje – visada prisimenamas jos apsilankymas Maidane su sausainių dalijimu. Tuo metu ji dirbo valstybės sekretoriaus padėjėja, o po V. Janukovyčiaus nuvertimo kelis kartus dalyvavo JAV ir Rusijos derybose dėl Ukrainos, įskaitant vizitą į Maskvą. D. Trumpui atėjus į valdžią, V. Nuland neteko pareigų, tačiau J. Bidenas, perėmęs Baltuosius rūmus, ją vėl paskyrė į Valstybės departamentą valstybės sekretoriaus pavaduotoja politiniams reikalams.

V. Nuland buvo JAV delegacijos, dalyvavusios birželio mėn. vykusiame V. Putino ir J. Bideno aukščiausiojo lygio susitikime, narė, tačiau dar anksčiau buvo aišku, kad ji bus atsakinga už Rusijos kryptį JAV administracijoje. Taip yra todėl, kad ji geriausiai iš visos J. Bideno komandos pažįsta Rusiją – iš viso ji gyveno pas mus apie trejus metus, nuo darbo sovietiniame žvejybos laive Andropovo laikais iki tarnybos ambasadoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Be jos, tik Williamas Burnsas iš Bideno administracijos gali pasigirti rusų kalbos žiniomis ir ilgu gyvenimu Rusijoje, tačiau buvęs ambasadorius Maskvoje dabar dirba CŽV direktoriumi, t. y. jis nelabai tinka deryboms. Kitaip nei V. Nuland, kuriai ryšiai su rusais vėl tapo svarbia profesine atsakomybe.

Bet štai bėda: Viktorijai nuo 2019 m. uždrausta įvažiuoti į Rusiją – kaip atsakas į dar vieną JAV sąrašų su mūsų pareigūnų pavardėmis išplėtimą. Vašingtono sankcijų sąrašai ilgą laiką trukdė jo paties darbui su Maskva. Pavyzdžiui, su Rusijos saugumo tarybos sekretoriumi Nikolajumi Patruševu, kurį jie yra įtraukę į juodąjį sąrašą, jie turi susitikti tik Europoje arba Maskvoje.

Rusija vangiai reagavo į V. Nuland prašymą, bet galiausiai sutiko išduoti jai įvažiavimo vizą mainais į Rusijos pareigūno išbraukimą iš JAV sąrašo. Tai, be kita ko, sukėlė tokias reakcijas: „Na, neturėjote jos įsileisti – kodėl mes pasilenkėme?” Tačiau šiuo atveju kalbame apie dvišales derybas įvairiais klausimais, be to, Amerikos iniciatyva, todėl mums būtų neprotinga ir nepatogu visus Rusijos ir Amerikos kontaktus pirmiausia perkelti į neutralią teritoriją.

Atvykusi į Maskvą V. Nuland iš karto pareiškė, kad pagrindinis jos derybų tikslas bus „stabilūs ir nuspėjami abiejų šalių santykiai”, t. y. ji pakartojo paties J. Bideno ne kartą vartotą frazę. Praėjo beveik keturi mėnesiai nuo Ženevoje įvykusio abiejų prezidentų aukščiausiojo lygio susitikimo, tačiau Nepadaryta jokios pažangos, kad JAV ir Rusijos santykiai būtų išvesti iš smurtinės konfrontacijos stadijos. Tiksliau tariant, yra tik vienas dalykas: šalys pradėjo kalbėtis tarpusavyje. Riabkovas ir Šermanas surengė du konsultacijų raundus, o dabar atvyksta V. Nuland, tačiau kokį poveikį turės jos trijų dienų vizitas?

Vienintelis praktinis rezultatas gali būti susitarimas dėl „ambasadorių karo” sušvelninimo, t. y. abiejų šalių diplomatinių atstovybių darbo palengvinimo. Nėra jokių garantijų, kad toks susitarimas gali būti pasiektas V. Nuland vizito metu. Tačiau šalys (Amerikos nurodymu) jau taip apsunkino ambasadų ir konsulatų darbą, kad net ir nedidelis palengvinimas dabar atrodytų beveik kaip proveržis.

Pagrindinės V. Nuland derybos vyks su užsienio reikalų ministro pavaduotoju Riabkovu, o kiti du susitikimai – su V. Putino padėjėju Ušakovu ir prezidento administracijos vadovo pavaduotoju Kozaku. Nuland iš esmės pasiųs Putinui „kolektyvinio Bideno” žinią Ušakovui. Kitaip tariant, ji su juo aptars, ką administracija nori pasakyti Kremliui įvairiais dvišalės darbotvarkės klausimais (čia kalbama ne tik apie abiejų šalių santykius, bet ir apie įvairias regionines temas – nuo Artimųjų iki Tolimųjų Rytų).

Tačiau skaudžiausia tema bus Ukraina, kurią V. Nuland aptars susitikime su Dmitrijumi Kozaku. Tai skaudžiai atsilieps ne tik dvišaliams santykiams, bet ir Kijevo valdžiai, kuri nebepasitiki savo amerikiečių globėjais, net ir tokiais „karštais vyrais” kaip V. Nuland.

Juo labiau kad V. Nuland atvykimo į Maskvą išvakarėse Rusijos spauda paskelbė Dmitrijaus Medvedevo straipsnį, kuriame V. Putino pavaduotojas Saugumo taryboje aiškiai pareiškė, kad bet kokios derybos su nesavarankiškais ir neįpareigojančiais Ukrainos vadovais, įskaitant V. Zelenskį, yra beprasmiškos: Daugiau nei aiški užuomina, kad Rusija su amerikiečiais aptars Ukrainą. Tačiau jau visus pastaruosius metus Maskva pripažįsta, kad net dvišaliuose santykiuose Kijevo valdžios nelaiko subjektu.

Iš tiesų mūsų šalis už Ukrainą kovoja ne su Kijevo elitu, o su Amerikos, anglosaksų elitu. Ar tai reiškia, kad Vašingtonas gali tam tikromis sąlygomis pasiduoti Ukrainai, atsisakyti jos, pripažindamas bandymų ją atlantizuoti beprasmiškumą? Žinoma, ne – be kita ko, neįmanomi jokie „mainai”, t. y. valstybių pripažinimas paprasto fakto, kad Ukraina yra ne tik Rusijos nacionalinių interesų zonoje, bet ir istorinės Rusijos dalis ir neišvengiamai grįš į sąjungą su ja.

Jungtinės Valstijos niekaip negali to padaryti. Jie stengsis kuo ilgiau naudoti Ukrainos kortą, kad sulaikytų, demonizuotų ir susilpnintų Rusiją. Jokie „kompromisai” – mes jums atiduodame Ukrainą, o jūs mums – Rusijos ir Kinijos aljanso susilpnėjimą – neįmanomi. Tai visiškai neįmanoma Rusijai (mes vis tiek atgausime savo) ir beveik neįmanoma JAV.

Tai reiškia, kad Vašingtonas teoriškai mielai sumokėtų Ukrainai už Rusijos ir Kinijos aljanso sunaikinimą, tačiau supranta, kad Rusija tokio pasiūlymo nepriimtų (o jei ir priimtų, amerikiečiai paprasčiausiai netikėtų, kad Maskva įvykdys savo įsipareigojimus).

Nes sutikusi su tokiais „mainais” Rusija pati sau pakišo koją – jėga, kuri kitos šalies prašymu keičia savo strategines kryptis ir interesus pasauliniu mastu (net jei už tai gauna atlygį), nustoja būti pasaulinės politikos subjektu ir negali pretenduoti būti viena iš naujosios pasaulio tvarkos kūrėjų. Ukraina Rusijai iš esmės svarbi, tačiau tikėtis ją susigrąžinti tokia kaina, išdavystės (net ne Kinijos, o savo interesų ir strategijos) kaina yra beprasmiška ir žalinga. Ukraina turės pati susigrąžinti savo nepriklausomybę, žinoma, pasikliaudama savo žmonėmis.

Kol tam ateis laikas, ji turi daryti viską, ką gali, kad sumažintų savo antiatlantinių globėjų įtaką. Būtent to reikia Maskvai derantis su Kijevo valdžia.
V. Nuland, kaip jos atstovė, nori įsitikinti, kad Ukraina vis dar yra veiksminga spaudimo Rusijai priemonė, kad Ukrainos fronte su Maskva būtų galima taikyti morkos ir lazdos metodą: iš pradžių viešai kalbėti apie Ukrainos priėmimą į NATO, o paskui užkulisiuose žadėti Maskvai, kad „nesijaudinkite, mes niekada nepriimsime jos į NATO”.

V. Nuland nori suprasti, iki kokių ribų galima tyčiotis iš Maskvos Ukrainos fronte, kad tam tikru metu nebūtų pernelyg rizikuojama visiškai prarasti tokį vertingą turtą kaip „Vakarų avangardas prieš Rusijos ekspansiją”. Ji bandys įvertinti mūsų vadovybės nuotaikas, suprasti, kiek rimti („ar rusai kitą pavasarį pradės karą?”) yra jos ketinimai.

Tačiau bandydama žvalgytis, žvalgytis Rusijos planų, V. Nuland negalės suprasti svarbiausio mūsų požiūrio į Ukrainą: kad mes elgiamės su ja taip, kaip elgiamės patys su savimi. Ir mes neketiname atsisakyti to, kas mums priklauso, ar kovoti dėl to su kitais panašiais į mus – mūsų priešų džiaugsmui. Tačiau mes grąžinsime tai, kas mums priklauso, nesvarbu, kaip ir kas bandys mus sustabdyti.

Ir jei JAV mano, kad Ukrainos klausimas ilgam padės joms užimti tvirtą poziciją santykiuose su Rusija, jų laukia didelis nusivylimas. Net labiau nei Afganistano.