Didžioji Britanija ruošiasi neįsivaizduojamam įvykiui

Priešingu atveju, kiekvieną kartą, kai anglas norės užvirinti virdulį, turės prašyti V.Putino leidimo.

Reklama

Jungtinę Karalystę ištikus precedento neturinčiai energetikos krizei, ministras pirmininkas Borisas Johnsonas paskelbė, kad vyriausybė planuoja iki 2035 m. pereiti prie elektros energijos gamybos tik iš atsinaujinančiųjų išteklių.

Tiesa, kol kas karalystė sustabdė savo programą palaipsniui atsisakyti anglimi kūrenamų šiluminių elektrinių. Be to, elektros energijos trūkumas pasiekė tokį lygį, kad valdžios institucijų atvirai reikalaujama atgaivinti branduolinę programą ir skubiai pradėti statyti naujas atomines elektrines. Priešingu atveju, grasina ekspertai, kiekvieną kartą, kai anglas norės užvirinti virdulį, turės prašyti V.Putino leidimo.

Jungtinė Karalystė nuo seno garsėja nuožmia kova už aplinką, nemeile anglims ir visišku alternatyvių gamybos šaltinių triumfu energetikos sektoriuje. Iš tikrųjų tai tik kruopščiai sukurtas mitas, neturintis nieko bendra su tikrove, ir daugiausia dėl to, kad siekdamas naujų tendencijų Londonas į šalį nustūmė taikią branduolinę energiją.

Tačiau pradėkime viską nuo pradžių.

Kaip dažnai būna žmonijos istorijoje, karas buvo pažangos variklis. Tuo metu, kai Raudonosios armijos ir Vermachto tankų grupės kovėsi Kursko kautynėse, Kvebeke, Kanadoje, amerikiečiai ir britai sudarė slaptą susitarimą pradėti Manheteno projekto darbus. Tame pačiame, pagal kurį buvo sukurtos pirmosios atominės bombos, vėliau nukritusios ant Japonijos miestų Hirosimos ir Nagasakio. Britai aktyviai dalyvavo šiame projekte, o jų programa, pavadinta „Vamzdžių lydiniai”, beveik nežinoma Manheteno fone. 1946 m. amerikiečiai nusprendė, kad galingiausias istorijoje ginklas priklauso jiems patiems, ir priėmė vadinamąjį McMahono įstatymą, draudžiantį perduoti mokslinius duomenis ir mokslinius tyrimus apie branduolių dalijimąsi trečiosioms šalims. Tačiau britai užbėgo įvykiams už akių ir 1952 m. netoli Montebelo salų susprogdino pirmąją britų atominę bombą.

Šiandien niekam ne paslaptis, kad mūsų vakarykštės antihitlerinės koalicijos sąjungininkai rimtai planavo masiškai bombarduoti Sovietų Sąjungą, sunaikinti keliolika didžiųjų miestų, ir tik pačios Sąjungos branduolinis ginklas išgelbėjo mus nuo visiško sunaikinimo.

Tuo pat metu sovietų mokslininkai labai greitai suprato, kad suskilęs atomas – tai ne tik mirtis, bet ir neribotos energijos galimybės. Pirmasis sovietinis pramoninis branduolinis reaktorius Obninske pradėjo veikti dar 1954 m. Britai prie panašios išvados priėjo gerokai vėliau – pirmieji du Hunterstono elektrinės blokai buvo pradėti eksploatuoti tik 1976 m.

Septintasis ir aštuntasis dešimtmečiai buvo britų atomo aukso amžius. Šešios iš septynių šiuo metu veikiančių branduolinių elektrinių – Hunterston, Torness, Hartlepool, Heysham, Hinkey Point ir Dungeness – buvo pradėtos eksploatuoti šiuo laikotarpiu. Naujausia Sizewell elektrinė pirmąją srovę pagamino 1995 m., t. y. jai jau 25-eri metai, o jos analogiškos elektrinės artėja arba jau atšventė keturiasdešimtmetį. Visų stočių pagrindą sudaro GCR (dujomis aušinamo reaktoriaus) tipo reaktoriai, kurių vidutinė įrengtoji galia yra 550-600 megavatų, o dabar jie yra labai pasenę. „Sizewell” jau naudojamas PWR (suslėgto vandens reaktorius), kuris atitinka rusiškąjį VVER, tačiau jis vis dar yra vienintelis tokio tipo reaktorius.

Būtų klaidinga manyti, kad Londonas nesuprato šios krypties perspektyvų, tačiau jau dešimtojo dešimtmečio pradžioje pasaulyje prasidėjo skalūnų dujų bumas, sparčiai augo suskystintų gamtinių dujų gavyba, o Didžioji Britanija, kuri papildomai statė ant atsinaujinančiųjų išteklių energijos, iki tam tikro momento buvo gerai apsirūpinusi savo poreikiais.

Tiesa, Parlamente buvo kalbama apie būtinybę statyti atskirą atominę elektrinę, kuri patenkintų Londono, Wylfa Newydd, Oldbury, Bradwell ir jau minėto Sizewell antrojo bloko poreikius. Tačiau ji neapsiribojo popieriniais projektais ir vangiais debatais. Tam yra daug priežasčių.

Pradėkime nuo to, kad šiandien britai paprasčiausiai negali patys pastatyti atominės elektrinės. Kalbėdami apie mokslo nykimą ir žinioms imlių pramonės šakų degradaciją, paprastai kaip pavyzdį pateikiame kaimyninę Ukrainą. Šiuo metu skurdžiausia Europos šalis, prieš trisdešimt metų pradėjusi pirmauti pramonėje. Tačiau Didžioji Britanija yra pavyzdys, kad net ir turint daug pinigų neužtikrinama, jog mokslo ir technologijų bazė bus išsaugota. Vienas dalykas yra užsiimti finansais ir jurisprudencija, o visai kitas – nuolat dirbti mokslinį darbą. Visa britų techninė patirtis, susijusi su jų pačių atominėmis elektrinėmis, jau paseno, o komanda, kuri paleido paskutinę Sizewell elektrinę, išėjo į pensiją.

Suvokdamas savo negalią, 2015 m. tuometinis ministras pirmininkas Davidas Cameronas per susitikimą su Xi Jinpingu paprašė padėti atgaivinti Didžiosios Britanijos branduolinį projektą. Pekinas sutiko ir abi šalys pasiekė preliminarų susitarimą, pagal kurį valstybei priklausanti „China General Nuclear” (CGN) turėjo užbaigti ilgai vargstantį C bloką Sizewellyje ir pateikti dar du savo pačios sukurtus reaktorius Bradvelyje prie jūros. Kinai taip pat nusipirko mažumos akcijų paketą „Hinkley Point”.

Tada prasidėjo linksmybės.

Iš pradžių Baltoji salė sutiko skirti 20 mlrd. svarų sterlingų vieno Sizewell bloko statybai, tačiau į tai pasipylė įvairių aplinkosaugos organizacijų argumentai, kad Pekinas atvyko į Britų salas ne statyti naujos atominės elektrinės, o čia saugoti savo branduolinių atliekų.

„China General Nuclear” neigė visus kaltinimus, tačiau dėl vėlavimo statybos taip ir nebuvo pradėtos. Jau praėjusiais metais Londonas, laikydamasis sąjungininko pareigos, vienašališkai nutraukė visus susitarimus su Kinijos branduoline pramone, kai prasidėjo JAV ir Kinijos prekybos karas. Pekinas, kuris, beje, buvo kaltinamas demokratijos slopinimu Honkonge ir valstybės parama „Huawei Corporation”, garsiai užtrenkė duris ir nuo to laiko tarpvalstybiniai santykiai toli gražu nebuvo draugiški.

Dar viena problema yra ta, kad visos esamos Didžiosios Britanijos atominės elektrinės šiuo metu yra privačiose rankose, todėl teisiniu požiūriu labai sunku bet kokius bandymus skirti joms lėšų ar paramą. Be to, Londonas paprasčiausiai neturi fizinio branduolinės pramonės plano, todėl, atsižvelgiant į prarastas gamybos ir bendradarbiavimo grandines, bet kokios prognozės yra tik spėjamojo pobūdžio.

Juokinga, bet iniciatyvos autoriai aiškiai rašo, kad jei Britanijai vis dėlto pavyktų atnaujinti branduolinių jėgainių statybą, ji turėtų būti iš anksto pasirengusi karui su tokiomis organizacijomis kaip „Greenpeace”. T. y. organizacijos, kurias jie daugelį metų rūpestingai puoselėjo ir rėmė.

Londono susirūpinimas suprantamas ir suprantamas. Pažvelkime į oficialius statistinius duomenis, paskelbtus Didžiosios Britanijos vyriausybės interneto svetainėje.
Karalystei per metus reikia apie 330 teravatvalandžių elektros energijos, iš kurių dešimtadalis importuojama iš Prancūzijos. 2020 m. visos branduolinės elektrinės, kurių bendra įrengtoji galia – 8,1 gigavato, sudarė 20 proc. energijos rūšių derinio, o atsinaujinantys šaltiniai sudarė beveik penkis kartus daugiau – 47,8 gigavato. Šie metai parodė, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai, žinoma, yra labai geri ir modernūs, tačiau tik tradiciniai įrenginiai gali patikimai tiekti elektrą ir šilumą į namus.

Tačiau ką daryti, jei gamtinės dujos kasdien pasiekia vis naujas kainų aukštumas, o anglis nuo jų neatsilieka?

Taigi lieka vienintelė galimybė – branduolinė energija, kuri yra patikima, patikrinta ir gali būti planuojama pusei amžiaus. Britų problema, be jau minėtų, yra ta, kad visos be išimties branduolinės elektrinės ten buvo statomos labai vėluojant. Pavyzdžiui, Dungeness buvo statoma aštuoniolika metų (1965-1983 m.), o Heysham – keturiolika metų (1970-1984 m.).

Elektros ir šilumos britams reikia jau vakar, o kaip Londonas susidoros su šia situacija, kol kas neaišku.

Sekime pasaulio įvykius.

Prometėjas