Pasaulyje baigiasi popierius ir automobiliai: kas vyksta?

Kai 220 000 tonų sveriantis krovininis laivas „Ever Given” įstrigo Sueco kanale, tarptautine logistika besididžiuojantys asmenys patyrė nemalonių išgyvenimų, tarp jų ir finansinių.

Reklama

Kai visai neseniai tame pačiame Sueco kanale įstrigo dar vienas konteinerių laivas, vartotojai taip pat ėmė domėtis situacija.

Šiomis dienomis spaudoje pasirodžius pranešimams apie galimą popieriaus ir popieriaus gaminių (nuo tualetinio popieriaus iki pakavimo kartono) trūkumą, parduotuvių lentynos su virtuviniais rankšluosčiais, vienkartinėmis nosinaitėmis ir kitais namų apyvokos daiktais ėmė sparčiai tuštėti.

Na, bet ką ten popierius?

Juk šiandien Europoje pastebimas naujas reiškinys: naudotų automobilių vertė išaugo tiek, kad beveik pasivijo naujų automobilių vertę.

Šį reiškinį lengva paaiškinti: naudotą automobilį galima nusipirkti, už jį sumokėti ir juo važinėti. O naujo – net ir mokamo – teks laukti nuo trijų (geriausiu atveju) iki šešių mėnesių. Ir net tada pristatymo laikas, kaip elegantiškai sako automobilių prekiautojai, „gali keistis į viršų”.

Kas gi vis dėlto vyksta šiame iš pažiūros turtingame, iš pažiūros civilizuotame pasaulyje, kuris pastaruosius maždaug aštuoniasdešimt metų nežinojo, kas yra trūkumas ir eilės?

Tiesiog globalizmas miršta.

Toks globalizmas, kuris, kaip pranašavo jo apmokami orakulai, atneš gerovės erą visiems.

Reklama

Trumpai tariant, globalizmas – tai kai korporacijos gamina beveik viską, nuo laikrodžių iki kelnių, kažkur toli (ir už labai mažus pinigus), o paskui parduoda tai toje pačioje ES – už labai didelius pinigus. Skirtumas, kartais tūkstantinis, patenka į kišenes tų, kurie sugalvojo programą, ir tų, kurie padėjo ir tebepadeda ją įgyvendinti.

Šie teoretikai, kurie gyvenimą matė pro savo patogių kabinetų langus, sugebėjo įtikinti daugybę milijonų paprastų žmonių, kad globalizmas yra tikra žmogiškoji vertybė, kuri neturtingoms ir besivystančioms šalims suteiks gamybinių pajėgumų, pramoninių žinių ir, žinoma, daugybę naujų darbo vietų.

Savo ruožtu šalys, kurias tie patys teoretikai laikė turtingomis ir išsivysčiusiomis, galės dar labiau plėtoti savo mokslą ir ekologiją, atsiras naujų ekonomikos sektorių, ypač pagrįstų tinklų technologijomis.

Globalizmas nebuvo momentinis, kaip vėžinis auglys, išaugęs iš nedidelio mitochondrijos pažeidimo, jis labai palaipsniui paveikė ekonomiką.

Uždaroma viena gamykla, paskui kita, trečia, ir staiga išnyksta visa pramonės šaka, pvz., tekstilės pramonė. Europoje.

Uždarytas vienas fabrikas, paskui kitas, o dabar nebegaminamas suskystintas deguonis. Beveik visose ES šalyse.

Dosnios bedarbio pašalpos ir tam tikra egzistuojanti perkvalifikavimo sistema leido kol kas gana sėkmingai paslėpti šią socialinę krizę.

Kol neatėjo koronavirusas ir nepastatė visko ir visų į savo vietas.

Kolektyviniai Vakarai pandemijos metu atsidūrė tokioje padėtyje, kurioje, tiksliai pagal Bulgakovo sentenciją, „ko tik buvo galima griebti, to nebuvo”.

Vaistų nebuvo. Darbininkų nebuvo. Visose pietinėse ES šalyse – nuo Ispanijos iki Italijos – vaisių ir daržovių derlius supuvo.

Globalistų išlepinti vietiniai gyventojai atsisakė lenkti nugaras braškių plantacijose, nenorėjo skinti pomidorų ir obuolių, o norint išsaugoti vynuogių derlių, teko skubiai atsivežti darbininkų iš Bulgarijos, Rumunijos, Lietuvos,Latvijos,bei Lenkijos. Nebuvo jokios medicininės įrangos – Apeninuose gydytojai ir slaugytojos dirbo raudonosiose zonose su savo paplūdimio nardymo kaukėmis.

Tačiau, kaip paaiškėjo šiandien, tai buvo tik pirmas skambutis.

Dabar, kai gamyba (vėlgi Azijoje, niekas nesiruošė perkelti pramonės įrenginių pirmyn ir atgal) atsinaujino, labai trūksta jūrinių konteinerių, kad gatavos prekės pasiektų vartotojus.

„Mes palikome savo konteinerius ten, kur juos ištiko planetos uždarymas, ir dabar negalime jų rasti”, – su vaikišku tiesmukumu praneša tarptautinių laivybos korporacijų savininkai.

Jie negalėjo numatyti savo aplaidumo pasekmių, tačiau, visiškai laikydamiesi rinkos dėsnių, pavertė jas sau naudinga linkme.
Siuntimo išlaidos padidėjo 85 proc.

Vien per 12 mėnesių vežėjų pelnas išaugo keturis kartus, o augimas nesustabdomas: spalis ir dar labiau lapkritis yra pagrindiniai metų mėnesiai, kai prekyba prieš Naujųjų metų šventes atnaujina prekių atsargas: nuo žaislų iki kvepalų ir kosmetikos.

Žinoma, pristatymo išlaidos taip pat didina mažmenines kainas, nes nėra kvailių, kurie norėtų prarasti pelningas maržas.

Tačiau globalistai, amžinai siekdami itin didelio pelno, nesustoja: kadangi dažnai nėra kam iškrauti konteinerių ir dešimtys tūkstančių jų susikaupia atvykimo uostuose Europoje, didėja ir šios paslaugos kaina.

Iš esmės tiems, kurie šiandien spaudinėja kompiuterio klaviatūros klavišus ir laukia atlygio, nerūpi visi šie kainų šuoliai, nes jie turi pakankamai pajamų viskam.

Tačiau tiems pensininkams, kurie nueis į žaislų parduotuvę nupirkti dovanų anūkams, tiems, kurie nuspręs padovanoti kvepalų buteliuką žmonai ar draugei, teks pakratyti kišenes, paskambinti į banką, kad gautų sutikimą atsiskaityti kredito kortele, ir taupyti tiesiogine to žodžio prasme viską, kad nusipirktų tik būtiniausius daiktus.

Globalizmas su visomis savo „pasaulio gerovės” idėjomis pasirodė esąs tik priedanga godžių verslininkų gaujai, kuri šimtus milijonų žmonių laiko įkaitais.

Yra dvi išeitys iš šios situacijos.

Pirmasis, praktiškai neįgyvendinamas: „auksinis milijardas” turės dėti visas pastangas, kad pakeistų globalistų interesus įgyvendinančius politikus.

Ir antrasis, kurio kontūrai jau aiškūs: tas pats „auksinis milijardas” vėl susiverš diržus. Nuolankiai ir be jokių klausimų.

Nes net ir agonijoje, kaip tai vyksta šiandien, net jei atrodo, kad jis miršta, globalizmas bet kuriuo atveju stengsis
surinkti savo derlių ir grietinėlę iš pasaulio ekonomikos pieno, kad ir koks mėlynas jis būtų nuo „nuriebalinimo”.

Sekime pasaulio įvykius.

Prometėjas