Žiema ruošiasi Rusijai uždirbti papildomų milijardų $

Pagrindiniai pasaulio rizikos draudimo fondai pastaruoju metu aktyviai investuoja į naftą ir naftos produktus. Savaitinės investicijos spalio mėnesį viršijo 40 mln. barelių – tokius duomenis pateikė „Reuters” analitikas Johnas Kempas, remdamasis Europos ir Amerikos biržų statistiniais duomenimis.

Reklama

Tai reiškia, kad finansų spekuliantai linkę manyti, jog artimiausiais mėnesiais nafta ir naftos produktai brangs. Nors gruodžio mėnesio „Brent” žalios naftos ateities sandorių kaina jau šiandien pirmą kartą nuo 2018 m. rudens pasiekė 83-85 JAV dolerius už barelį.

Tai nereiškia, kad rizikos draudimo fondai visada teisūs; jie daro klaidų. Vis dėlto, atsižvelgiant į jų rizikos mažinimo pobūdį, didelė tikimybė, kad jų prognozės išsipildys. O naftos kainų mažėjimas, atsižvelgiant į jų statymus, artimiausioje ateityje yra beveik neįmanomas: labiau tikėtinas nuosaikus arba spartus kilimas. Be to, yra objektyvių veiksnių, kurie neatsiejami nuo naftos kainų didėjimo prognozės.

Pirma, kas yra rizikos draudimo fondai?

Rizikos draudimo fondas yra privatus investicinis fondas, kuris sutelkia investuotojų pinigus ir naudoja juos investuoti finansų rinkose. Tokiu būdu toks fondas vienu metu siekia dviejų tikslų: maksimaliai padidinti investicijų grąžą ir sumažinti galimą riziką. Tai reiškia, kad ji siekia gauti pelno, nepriklausomai nuo to, ar rinka krenta, ar kyla. Apdraudimo fondo gebėjimą uždirbti pinigus užtikrina apsidraudimo strategijos, t. y. rizikos kontrolė ir neutralizavimas.

Vasarą rizikos draudimo fondai pardavinėjo naftą, baimindamiesi naujos pandemijos bangos ir artėjančio iranietiškos naftos sugrįžimo, kuris yra tarptautinio branduolinio susitarimo dėl Irano atkūrimo dalis. Birželio ir liepos mėn. rizikos draudimo fondai atsisakė 260 mln. barelių kontraktų. Tačiau naujoji pandemijos banga kol kas nesivysto taip sparčiai, o JAV ir Iranas nė kiek nepriartėjo prie nesutarimų sprendimo. Vietoj to atsirado naujas ir labai rimtas veiksnys: Europą ir Pietryčių Aziją pradėjo kamuoti energetikos krizė maždaug rugpjūčio viduryje. Kalbant apie pačias kainas, po to, kai kovo-rugpjūčio mėn. jos svyravo 64-75 JAV dolerių už barelį ribose, nuo rugsėjo mėn. jos tikrai pakilo.

Per pusantro mėnesio rizikos draudimo fondai sudarė sutarčių už maždaug 170 mln. barelių, o pirkimų apimtis didėjo su kiekviena nauja savaite. O jų grynoji ilgoji pozicija (t. y. skirtumas tarp statymų dėl tolesnio kainų kilimo ir kritimo) spalio mėn. siekė 847 mln. barelių ir buvo didžiausia nuo kovo mėn. Ilgųjų sandorių yra šešis kartus daugiau nei trumpųjų. Rugsėjo pabaigoje statymai dėl Brent sumažėjo iki žemiausio lygio per dvejus metus.

Tai iš tikrųjų prasminga. Taip, „Brent” nuo metų pradžios pabrango 1,4 karto, o JAV WTI jau viršijo 80 JAV dolerių ribą ir yra kotiruojama septynerių metų aukštumoje.

Tačiau pažvelkime į kitas energijos kainas.

Daugelis tikriausiai girdėjo, kad neseniai dujų kaina Europos prekybos centruose (ypač lapkričio mėnesio ateities sandorių kaina Nyderlanduose esančioje „Title Transfer Facility” (TTF) biržoje) pasiekė 1940 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Nors po Vladimiro Putino raminančio pareiškimo, kuriuo buvo garantuotas reikiamo kiekio mėlynojo kuro tiekimas, jis sumažėjo beveik perpus, net ir šis lygis yra neįprastai aukštas. Dujų kaina kritimo įkarštyje buvo dvigubai (!) didesnė už naftos paritetą (t. y. 5,8 mln. BTU arba 165 kubiniai metrai dujų už barelį naftos). Tačiau po staigaus kritimo jis pakilo iki 1 150 JAV dolerių. O jos tolesnio mažėjimo perspektyvos labai abejotinos. Taip, spekuliantai pakėlė kainą iki dviejų tūkstančių dolerių. Tačiau yra ir reali problema – godi Pietryčių Azija, kuri reikalauja daugiau dujų ir yra pasirengusi mokėti ir 1,3 tūkst., ir 1,4 tūkst. dolerių už 1 000 kubinių metrų. Kataro, Amerikos ir kiti dujų vežėjai daugiausia vežė ir toliau veš dujas būtent ten.

Kita reali problema – rekordinė anglies kaina Europoje: anglies kaina pasiekė dvidešimties metų aukštumas, nors akmens anglių, regis, visai nenaudojama.

Todėl dabartinės dujų ir anglies kainos tiesiog paskatins vartotojus deginti mazutą, kuris yra pigesnis net ir atsižvelgus į aplinkosaugos mokesčius. Kadangi bus sudeginama daugiau mazuto, bus perkama daugiau naftos. Ekspertai mano, kad rinkoje bus sudeginama maždaug vienu ar dviem milijonais barelių naftos per dieną daugiau. Kartu bus perkama įprastinė nafta, o ne skalūnų nafta, nes iš pastarosios negausite daug mazuto.

Tačiau, žinoma, tai ne tik energetikos krizė, kuri jau turėjo įtakos dujų ir anglies kainoms. Tai taip pat yra visuotinės infliacijos klausimas dėl barbariškos Federalinės rezervų sistemos politikos, kuri į pasaulį išpumpavo daugybę dolerių. Ši masė sprogsta įvairiomis kryptimis ir kol kas suformavo neįtikėtinus kainų burbulus konteinerių gabenimo rinkoje, maisto produktų ar energijos rinkoje. Ši masė ir toliau plis įvairiose rinkose, sukeldama bendrą infliaciją. Naftos kainos taip pat neliks nuošalyje.

Taip pat galime prisiminti pastarųjų metų nepakankamą energetikos sektoriaus finansavimą, „žaliąją” darbotvarkę, kuri dažnai žlugdo angliavandenilių projektus (pvz., bankų nenoras finansuoti tokius projektus) ir pan.

Galiausiai nereikėtų atmesti prognozių, kad Šiaurės pusrutulyje bus gana šalta žiema. Šias prognozes rengia ne tik atskiri klimatologai ir sinoptikai, bet ir, pavyzdžiui, „Bloomberg” ekspertai. Žinoma, „Bloomberg” gali klysti. Tačiau neseniai paskelbta žinia, kad šių metų rugsėjį Arkties jūros ledo danga sudarė 4,8 mln. kvadratinių kilometrų – trečdaliu daugiau nei 2012 m. rugsėjį (nepaisant visuotinio atšilimo šūksnių) – daro šias prognozes dar įspūdingesnes.

Dėl to „Goldman Sachs” neseniai padidino metų pabaigos naftos kainos prognozę nuo 80 iki 90 JAV dolerių už barelį Brent. „Morgan Stanley” tikisi 85 JAV dolerių. „Bank of Amrerica” tikisi, kad 2022 m. pirmąjį ketvirtį barelio kaina bus 100 JAV dolerių. Kitaip tariant, beveik visi tikisi nuosaikaus augimo. Tačiau situacija anglių ir dujų rinkose parodė, kad padėtis gali būti daug dramatiškesnė.