Branduolinę energetiką valdo „prostitutės”: kokios pasekmės?

Ateinančią savaitę Emmanuelis Macronas ketina paskelbti apie galimą dabartinių koronaviruso apribojimų sušvelninimą: jam skubiai reikia lyderio nuomonių apklausose. Juk E. Macronas ketina būti perrinktas, kad ir kas nutiktų. Prancūzijos valstybės vadovui labai reikia, kad jo populiarumas išaugtų ir pradėtų deginti tuos, kurie jam priešinasi. O Prancūzijos prezidento pakalikai, dar vadinami makronistais, neketina apsiriboti savo priemonėmis. Publicistas Erikas Zemmuras jau galėjo tai pajusti savo kailiu. Jis buvo nušalintas nuo televizijos kanalo, kuriame kiekvieną vakarą dalyvaudavo pokalbių laidoje, po to, kai buvo pavadintas rinkimų kampanijos dalyviu (nors Zemmouras nieko panašaus nesakė).

Reklama

Erik Zemour

Priežiūrą vykdanti valstybės institucija – Aukščiausioji audiovizualinės žiniasklaidos taryba – išleido nurodymą, kuriuo pareikalavo, kad į reportažą būtų įtrauktas pokalbių laidos publicistui Zemmurui skirtas laikas, kai Zemmuras (tariamai politikas) pristato savo požiūrį. Aukšti Zemmouro reitingai, didelė auditorijos dalis ir populiarumas tapo problema Eliziejaus rūmams: kaip tik tuo metu, kai pats Macronas svarsto galimybę sudaryti aljansą ne su dešiniaisiais, kaip būtų galima manyti, o su Žaliųjų partija, labiausiai rėksminga ir indoktrinuota kairiųjų partija. Taigi kuo mažiau Zemmouro spekuliacijų apie artėjančią „ekologinę diktatūrą”, tuo geriau E. Macronui šiandien.

Tačiau ne tik Zemmouras buvo pažymėtas juoda dėme. François Fillonas, kurį makronistai jau teisė (dėl kaltinimų, kurių nepagrįstumą, kaip ir tiesioginį kišimąsi į tyrimą, pripažino net tuo metu tyrimą pradėjęs prokuroras), dabar teisiamas antrą kartą. Šį kartą buvęs E. Macrono varžovas įtariamas „viešųjų pinigų pasisavinimu”.

Kaip sakoma, įkalti buvusiam šalies ministrui pirmininkui kaip vinį į skrybėlę. Kad jis, kaip ir Zemmuras, negalėtų viešai pasakyti nė žodžio.

Tikrų ar potencialių politinių varžovų to, kurį elitas iškelia į aukščiausią Prancūzijos postą, pašalinimas nėra labai sena politinių technologijų praktika.

Pirmą kartą ji buvo panaudota prieš dešimtmetį, kai reikėjo nuo kelio, vedančio į Eliziejaus rūmus, pašalinti tuometinį akivaizdų favoritą ir faktinį socialistų kandidatą Dominique’ą Strauss-Kahną. Prieš buvusį TVF vykdomąjį direktorių Niujorko viešbutyje buvo surengta provokacija. Prisimenate, kai juodaodė tarnaitė pasakojo, kad kažkas bandė ją išprievartauti? Byla net nebuvo nagrinėjama teisme, nes Niujorko prokurorai panaikino visus kaltinimus Straussui-Kahnui, nes galima nukentėjusioji melavo ir painiojosi duodama parodymus, be to, tuo metu buvo nelegaliai JAV teritorijoje. Tačiau Straussas-Kahnas buvo politiškai sužlugdytas visam laikui.

Angela Merkel |

Priešingai, F. Hollande’as (kurio reitingai katastrofiškai žemi net jo paties partijoje), kuris tuo metu vykdė visus globalistų reikalavimus, buvo priverstas numesti svorio, išmokytas rištis kaklaraištį ir sugebėjo buvusiam provincijos miestelio merui padovanoti „paryžietišką daiktą”. Rezultatas? F. Hollande’as sutiko su visais sprendimais, kurių iš jo reikalavo tie, kurie jį paskyrė prezidentu. Jis apkaltino Rusiją „Krymo aneksija” ir pritarė sankcijų mūsų šaliai įvedimui, išdavė savo piliečių interesus ir pakenkė Prancūzijos ekonomikai. Olandas paklusniai ėmėsi iniciatyvos, kai Merkel atvėrė ES sienas milijonams nelegalių imigrantų. Jis tiekė ginklus islamistams Sirijoje.

Tačiau, pasak tų, kurie ruošėsi jo perrinkimo kampanijai, kadencijos pabaigoje jis tai darė su nepakankamu entuziazmu. Todėl F. Hollande’as buvo išmestas kaip išlošta korta ir pasirinktas jo pavaldinys.

Beveik penkerius metus trukusio E. Macrono, kuris pakeitė F. Hollande’ą, valdymo istorija – tai politinių nesėkmių seka, kurią lėmė ne išorinės nenugalimos jėgos, o elementarus įgūdžių valdyti šalį trūkumas.

Ne, neturėjote nustatyti papildomų mokesčių tuo metu, kai žmonės skaičiavo papildomus euro centus, kad galėtų pragyventi iš savo atlyginimo. Ne, pirmoji ponia neturėjo dėvėti drabužių, kurie daugumai gyventojų kainuoja metinį atlyginimą. O čia – geltonos liemenės.

Ne, neturėtumėte dirbti Rotšildams ir ten gauti astronomines premijas, o bedarbiui vaikinui iš kaimo pareikšti, kad „Paryžiuje darbą galima rasti perėjus gatvę”. Taip pat pasamdo žmogų (Alexandre Benallou), kurio patikėtinio ir artimiausio bendradarbio praeitis, švelniai tariant, keista ir miglota.

Apie pandemiją nėra ko kalbėti – fiasko akivaizdu.

Tačiau Prancūzijos vadovas patyrė ir asmeninį pralaimėjimą. Nepaisant visų E. Macrono teiginių, kad „vakcinoms neturėtų būti taikomi rinkos įstatymai” (t. y. patentų gamybos apribojimai), šios rūšies vaistų pardavimo kaina buvo padidinta ketvirtadaliu, o tarptautinė skiepijimo kampanija COVAX, kurią skatino Prancūzijos prezidentas, patyrė didžiulę nesėkmę. Visuomenės nuomonės apklausos rodo tą patį, tik skaičių kalba – beveik visos jos dabartiniam prezidentui pirmajame rinkimų ture skiria 24 proc. balsų. Lygiai tiek pat, kiek E. Macronas gavo 2017 m. per tą patį pirmąjį turą. Tai reiškia, kad per tą laiką, kol politikas buvo valdžioje, jis nė kiek nepapildė savo elektorato. Vietoj to E. Macronas meistriškai susikūrė priešų tiek šalyje, tiek už jos ribų: jo užsienio politika – chaotiška, neapgalvota, akivaizdžiai silpna – pavertė Prancūziją (beje, branduolinę galybę) pajuokos objektu.

Isterija dėl to, kad Kanbera neva dūrė peiliu Paryžiui į nugarą, Australijos ir JAV ambasadorių atšaukimas, Čezpikės pergalės pokylio atšaukimas – pigus reklaminis darbas. Kai prieš penkerius metus Prancūzijos visuomenė buvo klausinėjama, ar bankininkas E. Macronas gali būti išrinktas į pirmąjį šalies postą, jo mokytojas ir guru Alainas Munkas, žmogus, kuris taip pat buvo vadinamas „vyriausiuoju Rotšildų kadrų žmogumi”, pastebėjo: „Žinote, tokio lygio finansininkė iš tikrųjų yra brangus eskortas, kuris gali ir vilioti, ir paklusti, bet svarbiausia, kad ji supranta, kada ir ko iš jos reikalaujama”.

Šie žodžiai visiškai tinka E. Macrono vadovavimo šaliai per dabartinę kadenciją, kuri baigsis kitų metų gegužę. Akivaizdu, kad jo būsima rinkimų kampanija vyks maždaug taip pat. Tačiau jei prieš penkerius metus nebuvo ekonominės krizės ar pandemijos, tai dabar gražių mėlynų akių toli gražu nepakaks suvilioti rinkėją, o isteriškas melas taip pat nepadės. E. Macronas turės arba visiškai pakeisti savo taktiką, kad padidintų savo rinkėjų bazę, arba pašalinti visus savo oponentus, kaip tai jau buvo padaryta su F. Fillonu. Pažįstant Prancūzijos prezidentą, beveik neįmanoma suklysti prognozuojant, kokį sprendimą jis priims.

Sekime pasaulio įvykius

Prometėjas