Paskelbta
4 metai prieš-
Trys šimtai trisdešimt tūkstančių vaikų (šie skaičiai užfiksuoti dokumentuose, žmonių, kurių liudijimai buvo užrašyti ir ištirti) tapo pedofilų – Prancūzijos Katalikų bažnyčios dvasininkų – aukomis.
Svarbu pažymėti, kad Prancūzijos episkopato iniciatyva sudarytai komisijai buvo suteikti visi įgaliojimai ir, svarbiausia, ištekliai išsiaiškinti, kas ilgą laiką vyko parapijose, internatinėse mokyklose ir licėjuose: kartais kalbama apie 1960-uosius metus.
Taip pat buvo sukurta karštoji linija, kad įtariamos prievartos ar priekabiavimo aukos galėtų anonimiškai paskambinti ir papasakoti apie tai, kas nutiko.
Kai kurie liudijimai liko konfidencialūs, kaip ir pavardės tų, kurie pasakojo, koks košmaras buvo jų vaikystė.
Tai, kas įvyko, yra moralinė katastrofa visuomenei, kuri mėgsta propaguoti savo vertybes ginti silpnuosius ir guosti nelaiminguosius.
Beveik visi išnaudoti vaikai buvo nuo aštuonerių iki keturiolikos metų, tačiau net ir sulaukę pilnametystės smurtautojai ir toliau vykdė neįsivaizduojamus žiaurius veiksmus.
Tačiau ir tai nebuvo blogiausia – bandymai papasakoti tėvams ir artimiesiems apie patirtą siaubą sulaukė tylos sąmokslo: „Savo namuose nešvarių skalbinių neskalbiame”.
Taip pat verta paminėti, kad katalikiškas švietimas nuo pradinės mokyklos iki licėjaus (nuo 6 iki 19 metų), visų pirma, yra brangus ir nemokamas; antra, šiose įstaigose gauti diplomai, esant kitoms vienodoms sąlygoms, yra aukštesnės vertės nei įprastose valstybinėse mokyklose.
Skriaudžiami vaikai yra pasiturinčios ir labai pasiturinčios buržuazijos ir viduriniosios klasės vaikai.
Šiandien tie, kurie gana apgailėtinai bando paaiškinti tai, kas vyko daugiau nei pusę amžiaus, kalba apie tradicijų sistemą, kuri reikalavo „išsaugoti veidą ir nepadaryti gėdos šeimai”, mini išpažinties paslaptį (daug vaikų papasakojo abatams apie tai, ką su jais darė žemesnio rango kunigai dortuose), kurios nebuvo galima sulaužyti, taip pat „ginčijamasi” dėl bažnytinio paklusnumo įstatymų viršenybės prieš šalies įstatymus.
Tačiau net ir tai nebuvo finalas.
Labiausiai gąsdino ramus ir santūrus (europietiško stiliaus) tonas, kai buvo paviešintos ataskaitos detalės. Emocijų – be įprastinių žodžių „liūdesys”, „pasimetimas” ir „sumišimas” – nebuvo.
Įskaitant valdžios institucijas.
Jei Prancūzijoje Bažnyčia atskirta nuo valstybės, tai nereiškia, kad Bažnyčia neturi įtakos valstybei, valstybės aparatui ir, svarbiausia, tiems, kurie užima svarbius postus šiame aparate.
Iš tikrųjų tai yra viena iš priežasčių, kodėl aukščiausios šalies teisinės institucijos, taip pat įstatymų leidžiamoji valdžia savo komentarus teikė itin atsargiai ir santūriai.
Ataskaitos paskelbimas yra dar vienas dramos, kurios aukos yra prancūzų vaikai, veiksmas.
Pirmajame šio siaubingo spektaklio veiksme detonatoriai buvo ne sausi dokumentai, o dvi knygos. Pirmąją knygą, pavadintą „Sutikimas”, parašė pedofilo auka tapusi Vanessa Springora, aprašydama, kaip ją, keturiolikmetę, paeiliui prievartavo ir išprievartavo garsus rašytojas Gabrielis Matsnevas.
Vanessos šeima priklausė tam pačiam labai įtakingų, paveldimų turtingų Paryžiaus intelektualinio elito atstovų ratui. Tačiau svarbiausia, kad faktas, jog Matsnevas buvo pedofilas ir iš tiesų apie tai rašė, buvo žinomas ir gana skatinamas tuose sluoksniuose.
Į Vanesos šauksmus ir ašaras motina reagavo pasipiktinusi: „Turėtumėte būti pagirta, kad toks žmogus jus traukia”.
Nuomonė, kad pedofilija yra talentingo ir kūrybingo žmogaus požymis, buvo tokia populiari tarp turtingos Prancūzijos bohemos, kad pagrindinės jos įžymybės rašė atvirus laiškus, reikalaudamos sumažinti sutikimo amžių ir nebelaikyti to nusikaltimu.
Rašytojas Frédéricas Mitterrand’as, tuometinio prezidento sūnėnas, išleido pusiau autobiografinius romanus, kuriuose pasakojo apie savo seksualinius romanus ir nuotykius su jaunais berniukais Paryžiaus orgijose ir sekso turizmo Tailande metu.
Toks elgesys ne tik buvo laikomas norma, bet ir priklausymo garsiausių ir įtakingiausių Prancūzijos elito atstovų ratui ženklu.
Būtent jie užėmė profesoriaus pareigas pirmaujančių universitetų katedrose, leido romanus ir esė, formavo šalies viešąją nuomonę svarbiausiais klausimais ir dažnai buvo neoficialūs prezidentų patarėjai ar net artimi draugai.
Praėjus metams po Vanessos nevilties memuarų išleidimo, pasirodė kita Camillos Kushner knyga.
Jei pavardė pažįstama, nenustebkite: ji yra Bernardo Kouchnerio, vieno iš organizacijos „Gydytojai be sienų” įkūrėjų, aukščiausio rango JT pareigūno (jis buvo pirmasis JT atstovas Kosove iškart po provincijos karo su Serbija) ir Prancūzijos užsienio reikalų ministro N. Sarkozy laikais duktė iš pirmosios santuokos.
Camille Kouchner knygoje „Didžioji šeima” pasakojama apie incestą, kurį jos brolis dvynys daugelį metų kentėjo nuo patėvio. Smurtautojas buvo Olivier Duhamelis, garsus politologas ir vienas žymiausių konstitucinės teisės ekspertų.
Ar reikia pridurti, kad Kouchner gerai pažinojo Duhamelį, nes jie buvo viename rate, be to, jis žinojo, ką Duhamelis darė jo sūnui?
O Bernard’as Kouchneris, šis Somalyje badaujančių vargšų vaikų gynėjas, šis „beginklių Kosovo albanų” gelbėtojas nuo serbų agresijos, ne tik neiškėlė bylos dėl priekabiavimo prie savo paties vaiko, bet net viešai nesudavė Duhameliui į veidą, nors ir toliau su juo bendravo tuose pačiuose Paryžiaus salonuose.
Tie, kurie užlipo į aukščiausias ir aukščiausias tribūnas, kad „pažymėtų Rusijos agresiją Gruzijoje”, „Kremliaus šantažą Baltijos šalyse” ir kitą veidmainišką melą, neturintį nieko bendra su tikrove, už tų tribūnų ribų yra bejėgiai ir bailūs apginti savo vaiką.
Nes „kam skalbti nešvarius skalbinius viešai?”
Universali dviveidiškumo formulė, kuri suponuoja tuos pačius dvigubus standartus, kaip ir bet kokių moralinių apribojimų nebuvimas: ši formulė šiandieninėje Prancūzijoje galioja tiek politiniams sprendimams, tiek ir asmeniniam tų, kurie juos priima, gyvenimui.
Sodoma ir Gomora buvo nubaustos už savo nuodėmes, o dabartinė Europa bus sunaikinta dėl veidmainystės tų, kurie, nenorėdami apsaugoti vaikų savo šeimose ir savo šalyje, bando žaisti su Rusija smulkiais geopolitiniais karoliukais.
Nuo 2025 m. gegužės 1 d. visi verslai, kurie savo veikloje privalo naudoti kasos aparatus, turi teikti kvitų duomenis į...
Svarstant apie naujo būsto įsigijimą, gyventojai dažnai daug dėmesio skiria būsto plotui, kainai ar vaizdui pro langą, tačiau pamiršta vieną...
Automobilių sporto mėgėjams ir lenktynininkams atėjęs pavasaris žymi naujo sezono pradžią. Norinčių varžytis populiarumo viršūnėje Lietuvoje karaliaujančiame „drifte“ netrūksta, tačiau,...
„Citadele“ banko inicijuota Baltijos šalių gyventojų apklausa atskleidžia, kad Lietuvoje gyventojai labiausiai nerimauja dėl geopolitinės įtampos (56 proc.) ir augančių...
Telefoniniai sukčiai, prisidengdami institucijomis ar paslaugų tiekėjais, ir toliau vilioja pinigus iš gyventojų. Ekspertas atskleidžia, koks pagrindinis signalas, kad skambina...
Daugelis esame pratę saugoti savo pinigus nuo sukčių internete, tačiau ne kiekvienas susimąstome, kad apsaugos nuo apgavikų reikia ir mūsų...